Šeštasis eilinis sekmadienis

Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40-45)

BŪK ŠVARUS

Raupsuotasis, patyręs Jėzaus malonę, neturi vardo, nes jo vietoje galime įsivaizduoti bet kokį žmogų. Raupsuotojo balsu prabyla visa kūrinija. Su visa pagarba, atsiklaupęs jis maldauja Išganytoją: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Visa jo ateitis priklauso nuo to prašymo, jis tikisi, kad Dievo širdyje šis maldavimas ras atgarsį.

Ne kartą ir mes drauge su raupsuotuoju norėtume paklausti Dievą: ko Jis laukia iš mūsų, ko tikisi iš nebeturinčio jėgų, įvairiausių ligų iškankinto kūno, ką dar galime Jam pasiūlyti po ilgų skausmo metų? Visų laikų Rašto aiškintojai nesiliauja kartoję, kad skausmas yra pelnyta bausmė už nuodėmes, kad jis  leidžia geriau suprasti gyvenimą, kad tai yra mums nesuprantamos Dievo valios išraiška… Deja, šioje teologijoje nėra Dievo, tuo tarpu raupsuotasis visa savo iškankinta būtimi klausia: tai vis tiktai Dievas yra „gailestingumo Tėvas“, ar ne?

Todėl raupsuotasis klausia: ko nori iš manęs? Nori, kad būtų taip, kaip tvirtina Rašto aiškintojai, ar nori mane pagydyti? Iš tiesų viso pasakojimo esmė gali būti išreikšta vienu žodžiu: pasigailėjo… „Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“

Žydų kunigams raupsuotasis buvo statistinis vienetas, atvejis, kurį reikėjo paliudyti, tuo tarpu Jėzui šis kenčiantis žmogus buvo tarsi į širdį smingantys peilio ašmenys. Rašto aiškintojams raupsuotojo kančios buvo tam tikra teorija, kurią būtų galima paaiškinti tariamai padarytomis nuodėmėmis, o Jėzus negalėjo ramiai žvelgti į atstumtą, praktiškai išvarytą iš visuomenės žmogų, ir todėl prisilietė prie jo. Jėzaus ranka buvo greitesnė už balsą, ir prisilietimas iškalbingesnis už žodžius. Prisiliesdamas prie raupsuotojo Jėzus sulaužė nustatytą draudimą, nes pagal Senojo Testamento nuostatas taip pasielgdamas Jis tapo nešvarus prieš Įstatymą. Tačiau Dievui žmogus visuomet yra švarus ir vertingesnis už bet kokį įstatymą. Švelni glamonė svarbesnė už nustatytus draudimus. Šis prisilietimas prie siaubingos nelaimės yra labai iškalbingas: jau labai seniai niekas nesilietė prie raupsuotojo, gal iš baimės, gal iš paniekos, gal todėl, kad laikėsi įstatyminių draudimų, ir niekas nepastebėjo, kad jis jau miršta iš vienatvės, kad jo širdis miršta be užuojautos…

Kiekvienas išgijimas prasideda tada, kai prie kenčiančio prisiartina kitas žmogus, kuris paliečia vargstantį su meile, kalbasi su juo, nebijo kančios, kai kenčia drauge… Skausmui reikia ne paaiškinimų, o buvimo kartu. Tokio artumo pajutimas visuomet yra viena iš pačių gražiausių gyvenimo patirčių. Tas, kuris nebijo prisiliesti prie skausmo, moka nušviesti savo buvimu sielos žaizdas, visuomet palieka pėdsaką mūsų gyvenime.

Tik palietęs raupsuotąjį Jėzus taria: „Noriu, būk švarus“. Visuomet Dievas nori, kad Jo vaikai būtų švarūs, išgiję iš savo dvasios raupsų. Lozoriui, Jairo dukteriai, Simono uošvei, kiekvienam iš mūsų Viešpats nuolat kartoja: noriu, kelkis, pasveik, būk švarus… 

Mons. Adolfas Grušas