Europos Tarybos rezoliucijos: tarp išraiškos laisvės ir netolerancijos krikščionims

Plačiai nuskambėjo Europos Tarybos žiemos sesijoje, vykusioje sausio 26 – 30 dienomis, priimtas sprendimas iki balandžio „užšaldyti“ Rusijos Federacijos balso teisę, dėl jos elgesio Ukrainos atžvilgiu, tačiau joje priimta ir kitų sprendimų. Dvi rezoliucijos, sausio 28 ir sausio 29 dienos, rodo apie nelengvas vertybių pusiausvyros paieškas demokratinėje, nuomonių įvairove pasižyminčioje santvarkoje.

Sausio 20-osios rezoliucija yra reaguojama į nesenus teroro aktus Paryžiuje, kurių pagrindinis, nors ir ne vienintelis, taikinys buvo satyrinis savaitraštis „Charlie Hebdo“, nevengęs spausdinti įžeidžias ir vulgarias karikatūras, taipogi ir religijų atžvilgiu. Musulmonų ekstremistai motyvavo savo ataką atlygiu už pranašą Mahometą ir islamą pašiepiančias karikatūras. Pasmerkus žudynes, rezoliucijoje grįžtama prie „išraiškos laisvės“ teisės ir vertybės, mat po atakų pasirodė nemažai vertinimų, kad, vienareikšmiškai nepritariant teroristams ir jų motyvacijoms, pats „Charlie Hebdo“ toli gražu nebuvo išraiškos laisvės idealas.

Šiuo požiūriu rezoliucijos paaiškinamajame dokumente, parengtame prancūzo Jacques Legrenge, kelis kartus primenama, kad išraiškos laisvė, kuri yra viena iš laisvių ir teisių, ant kurių remiasi visa demokratinė sistema, apima ir naudojimą tokių idėjų, kurios įžeidžia, šokiruoja, sutrikdo, apima ir nepagarbios satyros žanrą, kai nurodoma ne viename Europos žmogaus teisių teismo sprendime. Suvaržyti išraiškos laisvę galima tik ypatingais atvejais, kai kurstoma neapykanta (hate speech) ar skatinama prievarta.

Kiekvieno išraiškos laisvės suvaržymo tikslas turėtų būti tam tikrus įsitikinimus ar nuomones turinčio individo apsauga, o ne įsitikinimų sistemų apsauga nuo kritikos. Teisė į išraiškos laisvę apima tai, kad turi būti leidžiama atvirai diskutuoti ir kritikuoti, taip pat nemandagiai ir neracionaliai, įsitikinimų sistemas, nuomones ir institucijas tol, kol tai netampa advokatavimu neapykantai, nukreiptai prieš individą ar jų grupes, rašoma senatoriaus Legrenge paaiškinime.

Prancūzų politikas cituoja „Venecijos komisijos“ nuostatą, kad demokratija neturi bijoti „labiausiai šokiruojančių ir antidemokratiškų“ idėjų ir jas atremti atviroje diskusijoje. Tačiau jis primena ir tai, kad ši komisija neremia „absoliutaus liberalizmo“. Nors demokratijoje visos idėjos, taip pat labiausiai trikdančios ir šokiruojančios, turi būti apsaugotos, ne visos nusipelno būti skleidžiamomis; kad išraiškos laisvė susijusi su pareigomis ir atsakomybėmis ir kad yra teisėta tikėtis, jog demokratinės visuomenės narys vengs, kiek įmanoma, nereikalingų įžeidinėjimų. „Pagarba vieno išraiškos laisvei taip pat reikalauja jo paties pagarbos kitų įsitikinimams“.

Sausio 29 dieną priimta kita rezoliucija, apie netoleranciją ir diskriminaciją Europoje, ypač krikščionių atžvilgiu. Joje pažymima, kad diskriminuojamos ne vien religinės mažumos, bet ir krikščionių dauguma; kad daug priešiškumo, prievartos ir vandalizmo aktų krikščionių atžvilgiu vyriausybės ignoravo; kad tikėjimo išraiška kai kur per daug varžoma; kad krikščionims būtų pripažinta teisė pilnai dalyvauti viešajame gyvenime.

Paaiškinamojoje ataskaitoje, parengtoje moldavo Valeriu Ghiletchi, primenama daug tarptautinių dokumentų, tarp kurių yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ar Europos žmogaus teisių apsaugos konvencija, kuriose yra pripažįstama, jog religijos laisvė, kartu su įsitikinimų ir sąžinės laisve, yra demokratinės ir pliuralistinės visuomenės atrama. Religijos laisvė yra laisvė priimti religinius įsitikinimus, juos keisti, išreikšti ir skleisti arba visai atsisakyti.

Tačiau netrūksta atvejų, kai religijos laisvė, konkrečiau krikščionių, buvo diskriminuojama. Ir jei tiesa, kad religijos laisvė yra viena iš demokratijos kolonų, taip pat tiesa, kad tokia diskriminacija yra grėsmė demokratinei santvarkai. Ataskaitoje paminimi įvairios situacijos: raginimas neleisti krikščionims tapti gydytojais, jei jie atsisakytų daryti abortus; teisminių procesų iškėlimas keliems vyskupams Belgijoje, Airijoje ir Ispanijoje dėlto, kad jie homilijoje dėstė katalikišką doktriną apie šeimą, taip esą skatindami neapykantą homoseksualiems asmenims, panašios bylos protestantų pastoriams ir pamokslautojams; tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus nepaisymas. Ir Valeriu Ghiletchi mini „Venecijos komisijos“ perspėjimą, kad išraiškos laisvės apribojimais neturima būti pasinaudojama nepatinkančių pažiūrų eliminavimui. Taip išraiškos laisvė ne apginama, bet mažinama. Ataskaitoje primenama, kad kasmet yra šimtai vandalizmo atvejų, nuo kurių nukenčia krikščionių simboliai, kapinės, nuosavybė ir į kuriuos menkai reaguojama, nesistengiant viešai pasmerkti ir atrasti pažeidėjų. Primenama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rekomendacija žiniasklaidai „neskleisti nusistatymų prieš krikščionis ir kovoti su neigiamu stereotipizavimu“ ir rekomenduojama, ieškant pusiausvyros tarp įvairių įsitikinimų, laikytis „protingo susitarimo (suderinimo)“ principo, kaip atsvaros kartais labai siauram teisiniam kategoriškumui. (Vatikano radijas)