2015-01-24 11:45:00

Trečiasis eilinis sekmadienis


Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1,14-20)

KELIAS Į ŠVIESĄ

„Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė…“ Šie Evangelijos skaitinio žodžiai nusako Jėzaus santykį su bet kuriuo žmogumi. Kiekvieną dieną, kiekvienoje vietoje Jėzus vaikšto ir žvelgia į žmones… Jis mato Simoną, kurį vėliau pavadins Petru, žvelgia į Joną, tačiau šiame žvejyje mato mokinį, kuris savo santykį su Mokytoju išreikš meilės kupinais žodžiais. Vėliau Jis, pažvelgęs į mirčiai pasmerktą prostitutę, joje pamatys ne nusidėjėlę, o moterį, vertą atleidimo ir laimės. Lygiai taip pat galime pasakyti, kad Mokytojas ateina ir pas mus, žvelgia į širdį ir mūsų širdies žiemoje mato tą tiesos grūdą, kuris gali augti, pastebi vidinį kilnumą, kurį mes net neįtarėme turį, jaučia visa gėrį, kurio dar neparodėme…

Viešpaties žvilgsnis tiria, kuria ir kviečia. „Eikite paskui mane!“- sako Jis apaštalams, o jų asmenyje – ir mums visiems. Šie Jėzaus žodžiai savotiškai nusako viską, kas įvyks toliau, juose slypi kelias ir kelionės priežastis. Keturi Galilėjos ežero žvejai eina kartu su Jėzumi ne todėl, kad yra susižavėję Jo skelbiamu mokslu (apie kurį dar praktiškai nieko nežino!), bet todėl, kad jaučia, jog Jėzumi verta pasitikėti. Mums irgi, kaip apaštalams, reikia patikimo Dievo, nes mūsų tikėjimas įprasminamas kryžiumi: neįtikimu (kurį graikai vadina kvailyste, o žydai papiktinimu), tačiau patikimu ir niekuomet nenuviliančiu ženklu.

„Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais!“- šis Jėzaus kvietimas yra kiek neįprastas, netgi kažkiek nelogiškas. Visame Šventajame Rašte neįmanoma rasti nieko panašaus. Keturi būsimieji apaštalai buvo žvejai. Jie mokėjo pagauti žuvų, tačiau žmonės… Jėzaus posakyje galima atskleisti tokią šių žodžių reikšmę: „Jūs būsite žmonių ieškotojais, nes mano ir jūsų lobis yra pats žmogus. Jūs turėsite ištraukti žmones iš juos apgaubusios tamsos, taip, kaip dabar ištraukiate žuvis į vandens paviršių. Kaip kūdikis ištraukiamas iš motinos įsčių į pasaulį, taip ir jūs vesite žmones iš jų vidaus tamsos į Dievo saulės šviesą“.

Apaštalų ir kiekvieno tikinčio žmogaus pasiuntinybė yra siekis savo gyvenimu pašlovinti Dievą. Mes visi esame įpareigoti būti atvirais žmonėms, nesvarbu, kaip jie gyventų ir kaip manytų apie savo gyvenimą, ir parodyti jiems, kad, nežiūrint visų slegiančių sunkumų, pasaulyje yra kitokia šviesa, kuri atneša dvasios laisvę.

Žvejai, iki tol žinoję, kuria kryptimi vesti laivą audringoje jūroje, tapo apaštalais, atrado savyje kitą žemėlapį, pagal kurį galima suvokti pasaulio, dangaus ir žmonių slėpinius. Žinodami, kas įvyko po to, kai jie nuėjo paskui Jėzų, mes irgi glaudžiamės prie Viešpaties, žinodami, kad ten, kur žengia Jis, atskleidžiama tikra tiesa apie žmogų, žmogus tampa tvirtesnis savo viduje, mūsų žingsniai pasidaro labiau užtikrinti ir daugiau nelieka nieko – tik Šviesa.

Mons. Adolfas Grušas








All the contents on this site are copyrighted ©.