Pranciškaus homilija: Išganymas svarbiau už sveikatą

Ketvirtadienio Mišių Evangelijoje kalbama apie didelę minią žmonių ne tik iš Galilėjos ir Judėjos, bet ir iš tolimesnių regionų, iš šiaurės ir iš užjordanės, kuri seka Jėzų, klauso jo mokymo. Kodėl ši minia susirinko pasiklausyti Jėzaus? Kodėl tokia gausybė jį seka? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo ketvirtadienio rytą Šv. Mortos svečių namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.

„Žmonės girdi ir mato, kad Jėzuje pildosi pažadai, kad Jėzus yra viltis. Žmonėms buvo nusibodęs tas tikėjimo mokymas, kurį jie girdėjo iš to meto įstatymo mokytojų, užkraunančių žmonėms ant pečių daugybę įsakymų, reikalavimų, bet nekreipiančių dėmesio į žmonių širdis. Kai žmonės pamatė ir išgirdo Jėzų, palaiminimus... pajuto, kad kažkas dedasi – Šventoji Dvasia juose tai sužadino – ir jie ėjo susitikti su Jėzumi.“

Jėzų sekę žmonės norėjo, kad jis juos pagydytų, tai yra, siekė sau naudos. Mes visi trokšdami Dievo ne visada vadovaujamės visiškai tyromis intencijomis. Trokštame Dievo ne tik dėl paties Dievo, bet ir dėl savęs. Tačiau kai leidžiamės į kelionę, tuomet kelionėje ir mūsų intencijos apsivalo. Tad žmonės eina, seka Jėzų dalinai ir dėl to, kad nori sveikatos, nori, kad jis juos pagydytų. Nori prie jo prisiliesti, tikėdamiesi pagijimo.

Tačiau svarbiausia ne tik kūno sveikata. Kūno pagijimas yra kito pagijimo ženklas. Taip pat ir Jėzaus žodžių klausymasis nėra šiuo atveju svarbiausias, nors tai žinoma labai svarbu. Patį svarbiausią dalyką mums paaiškina šiandien girdėti Laiško žydams žodžiai, kad Jėzus „per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7,25). Jėzus gelbėja ir užtaria - štai du svarbiausi raktažodžiai, - sakė Pranciškus.

„Jėzus gelbėja! Pagydymai, širdį pasiekiantys žodžiai yra ženklai, liudijantys apie prasidėjusį išgelbėjimą. Daugeliui žmonių išganymo kelias prasideda nuo Jėzaus žodžių klausymo, prašymo, kad jis pagydytų. Jie vėliau pas jį sugrįžta ir jie išganomi. Tad ar svarbiausia, kad Jėzus pagydytų? Ne, ne tai svarbiausia. Ar svarbiausia, kad jis mus mokytų? Ne, ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad išgelbėtų! Jis yra pasaulio Išganytojas ir mes esame jo išgelbėti. Tai yra svarbiausia. Ir tai yra mūsų tikėjimo jėga.“

Jėzus grįžo pas Tėvą ir iš ten mus užtaria kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. „Taip yra ir dabar. Jėzus Tėvo akivaizdoje aukoja savo gyvybę; jis rodo Tėvui savo žaizdas, kurios yra mūsų atpirkimo kaina. Ir taip kiekvieną dieną. Jėzus mus užtaria. Ir jei mes dėl kokių nors priežasčių jaučiamės prislėgti, atsiminkime, kad jis be paliovos už mus meldžiasi ir mus užtaria. Dažnai mes apie tai užmirštame, manydami, kad Jėzus atliko savo darbą, įžengė į Dangų, atsiuntė mums Šventąją Dvasią ir istorija baigta. Ne! Dabar, kiekvieną akimirką, Jėzus užtaria. Kreipkimės į jį šia malda: „Viešpatie Jėzau, būk man gailestingas“. Jis mus užtaria. Kreipkimės į Viešpatį ir melskime užtarimo.“

Mūsų krikščioniško gyvenimo kelyje būkime kasdien vis labiau įsitikinę, kad esame išgelbėti, kad turime Gelbėtoją Jėzų, sėdinti Tėvo dešinėje ir mus nuolatos užtariantį. Šventoji Dvasia tepadeda mums tai suprasti,- baigė homiliją popiežius Pranciškus.  (Vatikano radijas)