Protestai prieš Prancūziją ir „Charlie Hebdo“, Nigeryje žuvo krikščionys

Prieš Prancūziją ir „Charlie Hebdo“ nukreipti protestai tapo išpuoliais prieš krikščionis Nigeryje

Po Prancūzijos satyrinio dienraščio „Charlie Hebdo“ redakcijos ir atsitiktinai pasitaikiusių žmonių išžudymo sausio 7 dieną, po išpuolio prieš žydų supermarketą, po susišaudymų su policija Paryžiuje, žuvus dvidešimčiai žmonių, tarp kurių trims teroristams, Prancūzijos piliečiams, keršijusiems už islamo ir pranašo Mahometą įžeidimą, iš viso pasaulio sklido solidarumo ir paramos pareiškimai Prancūzijai ir likusiai „Charlie Hebdo“ redakcijai.

Didžiulės manifestacijos pačioje Prancūzijoje, kilusios spontaniškai ar surengtos po kelių dienų, parodė, viena vertus, šoką, kurį patyrė visuomenė, kita vertus, susitelkimą smurto akivaizdoje. Daug kas dalijosi jausmu, kad išpuolis buvo ne vien prieš konkrečius, kažkam neįtikusius asmenis, bet prieš pačią šalies santvarką ir prieš jos vertybes.

Vis dėlto šiuo požiūriu ne visos nuomonės sutampa. Teroristų išpuolis buvo vieningai pasmerktas, nes negalima dėti lygybės ženklo, kaip parašė ir Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt –Trois, tarp žmonių gyvybės ir karikatūros, kad ir kokia vulgari ir įžeidi ji būtų. Kardinolas, beje, pats yra tapęs personažu vulgarioje karikatūroje, „Charlie Hebdo“ laikantis „ateistinės ir antiklerikalinės“ linijos. Tačiau, kita vertus, buvo klausiama ar tos sąmoningai užgaulios, besityčiojančios karikatūros gali būti pripažintos išraiškos laisvės simboliu ar peržengė tam tikrą ribą ir tapo piktnaudžiavimu išraiškos laisve, keliančiu nesantarvę tarp visuomenės grupių? Ar yra riba tarp „kritikos“ ir „įžeidimo“, kas ją nustato? Kokia pusiausvyra tarp sąžinės laisvės, išraiškos laisvės ir „pagarbos kitų įsitikinimams“, kuri taip pat yra Prancūzijos, kaip ir kitų demokratinių valstybių, pamatinė vertybė? Vėlgi, į tai dažnai buvo replikuojama, kad „piknaudžiavimas“ yra cenzūrinė sąvoka, kurios reikia atsisakyti, kad patyčia yra išraiškos ir kritikos laisvės dalis.

Jei šie svarstymai, iš vienos ar kitos pusės, toli gražu nėra naujiena Vakarų visuomenių viešojoje erdvėje, tai, išėjus naujam „Charlie Hebdo“ numeriui, kuriame vėl pavaizduotas Mahometas, kitose pasaulio vietose, musulmonų visuomenėse  kilo protestai, žmonėms išeinant į gatves ar skelbiant deklaracijas – Pakistane, Alžyre, Somalyje, Irane, Kaukaze, Irake, Turkijoje, Egipte, Palestinoje. Protestuose daug anti-prancūziškų akcentų.

Jei šios manifestacijos, kol taikios, pagal demokratinius kriterijus, taip pat patenka į išraiškos laisvės lauką, tai, deja, Nigeryje vėl nuslysta į islamistinį ekstremizmą, kurio aukomis tapo visiškai su Prancūzija ir juo labiau su „Charlie Hebdo“ nesusiję asmenys, krikščionys.

„Dideli nuostoliai padaryti 45 bažnyčioms, penkiems viešbučiams, 36 gėrimų automatams, našlaičių namams ir krikščioniškai mokyklai, prieš padegant jie išplėšti“, - apie savaitgalio įvykius pasakodamas vardijo Nigerio policijos atstovas spaudai. Ir dar blogiau, nepaisant policijos ir kariuomenės įsikišimo, apie dešimt žmonių žuvo, virš šimto sužeista. Tarp žuvusių yra krikščionys, kuriems absurdiškai buvo priskirta atsakomybė už „Charlie Hebdo“ publikacijas: esą Vakarų krikščionys niekina juos, musulmonus, tad jie atsikeršija vietiniams krikščionims, jų sąjungininkams.

Mes esame labai sukrėsti, - Vatikano Radijui sakė Nigerio sostinės Niamėjaus arkivyskupas Michel Cartatéguy. – 12 bažnyčių iš 14 buvo visiškai nuniokotos, apiplėštos ir išniekintos. Viskas sudeginta, liko griuvėsiai ir lūženos. Tik katedra dar sveika, bet kuriam laikui?

Kita vertus jis pridūrė, kad nevienu atveju kunigus ir vienuolius nuo ekstremistų apsaugojo būtent musulmonų šeimos, išlaikiusios sveiką nuovoką. (Vatikano radijas)