Pranciškus jaunuoliams: galvoti, jausti ir daryti

Sekmadienio ryte popiežius Pranciškaus apsilankė šv. Tomo universitete Maniloje. 2011 metais šis universitetas, įkurtas dominikonų, minėjo savo 400 metų įsteigimo jubiliejų. Tai seniausia katalikiška universitetinio švietimo institucija Tolimuosiuose Rytuose, taip pat didžiausia, turinti virš 40 000 studentų. Universitetas siūlo pilną programų pluoštą: nuo technologijų iki meno studijų, nuo medicinos iki teisės ir filosofijos.

*

Atvykęs į universiteto teritoriją popiežius pirmiausia asmeniškai susitiko ir pasveikino Filipinų pagrindinių religinių bendruomenių atstovus ir vadovus: budistus, žydus, evangelikus, „nepriklausomų Filipinų“ bendruomenės atstovus, induistus, musulmonus ir ortodoksus.

*

Tuoj po to prasidėjo pagrindinis susitikimas su tūkstančiais filipiniečių jaunuolių, daugiausia universiteto studentais. Lynojo, bet susitikimo dalyvių tai neišgąsdino. Kaip ir buvo numatyta susitikimo programoje, ji prasidėjo pasveikinimais ir keturiais jaunuolių liudijimais, skaitiniais iš naujojo Testamento, vėliau kalbėjo pats Šventasis Tėvas, o po to visa minia, popiežius ir jaunuoliai, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir „Viešpaties angelo“ maldas. Baigiantis susitikimui Pranciškus visus palaimino, skambėjo muzika.  

*

Susitikimą Pranciškus pradėjo paprašydamas kartu su juo sukalbėti „Sveika Marija“ maldą už šeštadienį žuvusią Chrystel Mea Padasas, 27 metų jauną moterį. Ji dalyvavo popiežiaus Mišiose Taklobane. Prasidėjus audrai, pučiant stipriam vėjui nuvirto konstrukcija su garsiakalbiais ir ją mirtinai sužeidė į galvą. Šeštadienio vakare Pranciškus susitiko su žuvusiosios tėvu, kalbėjosi su juo, verčiant Manilos arkivyskupui kardinolui Tagle. Jam nepavyko telefonu pasiekti motinos, bet žinoma, kad ji skubiai grįžta iš Honkongo.

*

Kaip jau atsitiko ne kartą per šią popiežiaus kelionę Azijoje, Šri Lankoje ir Filipinuose, Pranciškus tik įteikė savo kalbą, savo iš anksto paruoštą apmąstymą, pats nuspręsdamas kalbėti improvizuotai, spontaniškai. Kad būtų lengviau, jis kalbėjo ispaniškai, jo žodžius tuoj pat verčiant anglų kalba, kuri Filipinuose yra plačiai naudojama. Savo mintimis Pranciškus atsakė į keturis liudijimus, kuriuos išklausė prieš tai, daugiausia dėmesio skirdamas June klausimui. Ši dvylikos metų mergaitė yra iš katalikiško centro vaikams (Anak-Tnk), kuriame gyvena vaikai surinkti iš gatvės, dažnai jau patyrę sunkių, destruktyvių patirčių: kraštutinio skurdo, maitinimosi iš šiukšlių dėžių, narkotikų, alkoholio ir prostitucijos. Tad June paklausė, su dideliu susijaudinimu, su ašaromis: „kodėl kenčia vaikai?“

Bet pirmiausia Pranciškus, apžvelgęs minią, juokaudamas konstatavo, kad joje nepakankamai merginų ir moterų, o jos turi ką pasakyti. Kartais esame per dideli maskulinistai ir suteikiame per mažai vietos moterims. Jos gali matyti dalykus skirtingomis akimis nuo vyrų, užduoti klausimus, kurių vyrai nesupranta. Kai nepakanka žodžių, tai padaro su ašaromis. Kai atvyks į Manilą kitas popiežius, pasistenkite, kad tarp jūsų būtų daugiau moterų, - sakė Pranciškus. 

*

Grįždamas prie June klausimo jis atsakė, kad jis beveik neatsakomas. Tik kai mes patys išmoksime verkti dėl dalykų, kuriuos ji pasakė, - kalbėjo Pranciškus, - būsime pajėgūs atsakyti į šį klausimą. Didelis klausimas visiems: kodėl verkia vaikai? Kai širdis bus pasiruošusi klausti savęs pačios ir verkti, galėsime kažką suprasti. Yra „pasaulio“ užuojauta, kuri nepadeda, kuri, daugiausia, motyvuoja iš kišenės ištraukti ir duoti išmaldos monetą. Jei Kristus būtų turėjęs tik tokią užuojautą, gailestį, būtų išgydęs tris keturis žmones ir grįžęs pas Tėvą. Bet tik tada, kai Kristus verkė, kai galėjo pravirkti, suprato tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose ir galėjo mus vesti. 

Brangūs vaikinai ir merginos, šiandienos pasaulyje trūksta sugebėjimo verkti, - sakė Pranciškus. – Verkia atstumtieji, atmestieji, o tie, kuriems nieko per daug netrūksta, nemoka verkti. Tačiau kai kurios gyvenimo tikrovės yra matomos tik per ašarotas akis. Kviečiu kiekvieną savęs paklausti: ar išmokau verkti, kai matau alkaną vaiką, apkvaišusį vaiką, benamį vaiką, apleistą vaiką, išnaudojamą vaiką? Pasitaiko, kad kažkas pravirksta tik dėl kaprizo, nes nori dar daugiau, nei turi...Išmokime verkti, tai pirmas dalykas, kurį jums noriu pasakyti. (...) Būkite drąsūs. Nebijokite verkti. Atsakymas (į June klausimą) yra tyla arba iš ašarų gimę žodžiai. 

*
Atsakydamas į universiteto studento Leandro Santos II klausimą apie milžiniškus informacijos kiekius mūsų gyvenime, popiežius pasakė, kad tai savaime nėra blogai, bet rizikuojame likti vien su informacija, turėti jos begalę, tačiau nepanaudoti. Jaunuoliai rizikuoja tapti tarsi „muziejais“: viską žinoti, bet nieko nedaryti. O turėtų būti ne „muziejai“, bet šventi. O buvimas šventu yra meilės iššūkis. Tai didysis gyvenimo iššūkis, išmokti mylėti. Ne vien kaupti informaciją, bet ir ją panaudoti. Tik per meilę informacija tampa vaisinga. Evangelija siūlo paprastą ir harmoningą trigubą kalbą, trigubą kelią: proto, širdies ir rankų. Gautos žinios turi pasiekti širdį ir tapti konkrečiu darbu. Jausti tai, ką galvoji ir ką darai. Daryti tai, ką jauti. 

Popiežius pridūrė, kad meilė susideda iš mylėjimo ir buvimo mylėtinu, buvimo mylimu, o tai nėra lengva, tai sunkiau nei vien mylėti. Reikia atvirumo meilei, kad ji galėtų mus pasiekti, atvirumo Dievo meilei mums. Meilė nėra tarsi informacija kompiuterio ekrane, ji yra kupina netikėtumų, siurprizų ir dialogo. Pranciškus minėjo šv. Mato pavyzdį: mokesčių rinkėją be skrupulų, išdaviką be gėdos, savo tautiečių akyse. O Jėzus jį užklupo: sek paskui mane! Ir nuostaba būti mylimu laimėjo Mato širdyje. 

Atsakydamas į kitus klausimus, Šventasis Tėvas dar kartą prašė žvelgti į vargšus, suprasti, kad patys esame vargšai, taip pat ir tada, kai mums nieko netrūksta, leistis būti evangelizuotais vargšų ir tų, kuriems padedame.

Jau po vidudienio Pranciškus grįžo į apaštalinę nunciatūrą pietums ir poilsiui. (Vatikano radijas)