Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja – Naujieji metai

Viešpats kalbėjo Mozei: „Pasakyk Aaronui ir jo sūnums: štai kaip laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę“. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“. (Sk 6,22-27)

DIEVO PALAIMINIMAS

Šiandien Šventųjų Mišių Žodžio liturgijoje ypač išsiskiria pirmasis skaitinys, kuriame girdime Dievo duotą nurodymą, kaip turi būti laiminama Jo išrinktoji tauta. Tai kupinas šviesos palaiminimas, kuriame galime sau rasti įkvėpimo, pradedant Naujuosius Metus, kuomet ne vienas sau žadame keisti gyvenimą, nuveikti tuos darbus, kurių nepadarėme iki šiol, padaryti kažką šviesaus ir gero. Viešpats kalba Mozei, Aaronui bei jo sūnums, sakydamas: „Štai kaip jūs laiminsite izraelitus“.

Verta trumpam stabtelėti ties šiais žodžiais. Dievas nesako: „Laiminsite tuos, kurie yra to nusipelnę“. Ne, Jis liepia laiminti visą tautą, nežiūrint, ar žmogiškąja prasme žmonės yra užsitarnavę tokį palaiminimą, ar ne. Dievas ateina pas žmones ne skelbdamas dogmas ar dalydamas draudimus, bet laimindamas. Jo palaiminimas – tai energija, jėga, teikianti gyvenimui vaisingumą. Šis palaiminimas nusileidžia ant mūsų, apgaubia mus, įeina į mūsų širdis, teikia dvasinių jėgų.

Dievas prašo, kad ir mes, Aarono vaikai tikėjime, tai pat laimintume tuos, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje: žmones ir savo istoriją, dangaus mėlynę ir metų kaitą, žmogaus širdį ir Dievo Veidą mūsų istorijoje. Tai kiekvienam mūsų skirta užduotis, žengiant per Naujųjų Metų slenkstį: laiminti savo brolius! Žmogus, neišmokęs laiminti, niekuomet nebus laimingas.

Kaip turime laiminti? Atsakymą į tai duoda pats Dievas, padiktuodamas Mozei tuos lemtingus žodžius: „Tešviečia tau Viešpats savo veidu“. Atrodytų, tai labai paprasti žodžiai, tačiau jie tampa esminiais visam mūsų gyvenimui, nes veidas yra širdies langas, per kurį galime išvysti, kokie jausmai gyvena širdyje. Kalbėdami kitam žmogui apie Dievo Veido šviesą, mes linkime, kad jis ateinančiais metais suprastų, jog Dievas yra šviesa, spinduliuojanti ne turtais, valdžia ar tuščiomis deklaracijomis. Tai Dievas, kurio spindesys yra plačiai išskėstos rankos ir gerumu šviečianti širdis.

Dievo palaiminimas yra ne sveikata, pinigai, sėkmė, padėtis visuomenėje, ilgas gyvenimas, bet labai paprastas dalykas: šviesa. Šviesa iš tiesų savyje apima labai daug dalykų. Tai suprantame, sutikdami šviesius žmones, tuos, kurie skleidžia gerumą, kilnumą, grožį, ramybę. Dievas laimina mus, leisdamas savo gyvenime susitikti žmones, turinčius šviesų veidą ir širdį.

Šventasis Raštas tęsia toliau: „Tebūna jis tau maloningas“. Šis linkėjimas dar labiau susijęs su tais jausmais, kurie mus lydi, pradedant Naujuosius Metus. Mes nežinome, kas mūsų laukia ateinančias metais, bet dėl vieno dalyko galime būti tikri: Viešpats mums suteiks malonę. Tai reiškia, kad Dievas atsigręš į mane, pasilenks prie manęs, dovanos klaidas ir apsileidimus, keliaus drauge su manimi, visuose išmėginimuose bus arti manęs, dangus priartės, kad niekur nedingtų nė vienas atodūsis, nė viena ašara. Kas beatsitiktų šiais metais, Dievas bus kartu ir teiks malonę…

Evangelijos ištraukoje, praėjus aštuonioms dienoms po Kalėdų, vėl grįžta pasakojimas apie tą nepaprastą naktį. Iš tiesų Kalėdų slėpinį suvokti nėra paprasta. Neveltui evangelistas sako, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“. Mes, kaip ir ji, esame raginami žvelgti į visus tuos iš pirmo žvilgsnio priešingus dalykus: ėdžias ir angelų pulkus, verkiantį kūdikį ir Visagalį, tik gimusią gyvybę ir Amžinąjį Dievą. Mes stebimės, kad Dievas visuomet pradeda veikti šitaip: nuo mažų dalykų ir labai tyliai.

Tada suprantame, kad tai irgi buvo Dievo palaiminimas visai žmonijai…

(Mons. Adolfas Grušas)