Sausio 3 d. Bažnyčios liturgija mini Švč. Jėzaus Vardą. Nuo pat pirmųjų amžių jis
buvo ypač gerbiamas krikščionių, tačiau Vakarų Bažnyčios liturgijoje Švč. Jėzaus vardas
pradėtas minėti XIV a. Ypač šv. Bernardinas Sienietis dėjo pastangas, kad būtų įsteigta
liturginė šventė. 1530 metais popiežius Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui
per šv. Mišias ir Liturgines valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant
šiam pamaldumui, 1721 m. ši praktika prigijo visoje Bažnyčioje.
Pamaldumą Švč.
Jėzaus Vardui ypač puoselėjo ir jėzuitai, dedikuodami šiam titului gražiausias ir
didingiausias savo bažnyčias pasaulyje.
Rytų Bažnyčios turi labai seną tradiciją
šauktis Jėzaus Vardo, kartodami trumpą maldelę: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo
Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Tai vadinamoji širdies malda, kartojama nuolat,
ji padeda siekti vidinės ramybės, kaip priemonės kontempliacijoje susivienyti su Dievu.
(Vatikano radijas)