Išpažintis tai dovana, dovanojanti gyvenimą, sako Tomas Hoopesas, amerikiečių katalikų
žurnalistas, rašytojas. Portalo „Aleteia“ skaitytojams jis pateikia septynias priežastis,
kodėl reikia dažnai eiti išpažinties ir vesti vaikus.
1. Nuodėmė tai našta.
Nuodėmė veda į depresiją, nusivylimą, nes tai ne tik paprasčiausias taisyklių pažeidimas:
tai mūsų širdyse įrašyto tikslo pažeidimas. Išpažintis sužadina kaltę ir nerimą, sukeltą
nuodėmės, ir gydo.
2. Nuodėmė skatina blogį. Viename filme blogietis Bena
Wadas prasitarė: „Negaištu laiko geriems darbams. Jei padarai kažkam gera, įsivaizduoju,
kad tai tampa įpročiu“. Aristotelis sakė: „ Esame tuo, ką nuolat darome“. Kaip rašoma
Katekizme, nuodėmė sukelia polinkį nusidėti. Apsisprendimas sustabdyti nuodėmę padeda
ugdytis naujus įpročius, paremtus dorybėmis.
3. Mes jaučiame poreikį ją išsakyti.
Jei sulaužai kokį daiktą, priklausiusį draugui, kurį jis labai mėgo, nepakaks, kad
gailėtumeisi. Jausi pareigą paaiškinti ką padarei, išreikšti gailestį ir nuveikti
kažką, kad atitaisytum skriaudą. Tas pats nutinka kai sugadiname kažką santykyje su
Dievu. Turime pasakyti tai, ko gailimės, ir bandyti sutvarkyti dalykus. Benediktas
XVI pabrėžia, kad turėtume atrasti būtinybę eiti išpažinties net jei sunkiai nenusidėjome.
„Juk tvarkome savo namus kas savaitę, net jei betvarkė visuomet ta pati. Kad gyventume
švariai, naujai, kitaip nešvaros gal ir nesimato, bet ji kaupiasi. Tas pats galioja
ir sielai“.
4. Išpažintis padeda pažinti save. Savęs įsivaizdavimas gali būti
labai klaidingas, kaip daugybė deformuotų veidrodžių. Kartais matome savo atvaizdą
ryškų ir nuostabų, keliantį pagarbą, kartais – nekenčiamą ir groteskišką vaizdą. Išpažintis
priverčia mus pažvelgti į savo gyvenimą objektyviai, atskirti tikras nuodėmes nuo
neigiamų jausmų ir matyti save tokius, kokie iš tiesų esame.
5. Išpažintis
padeda vaikams. Ir vaikai turėtų eiti išpažinties. Kai kurie autoriai pabrėžia neigiamus
aspektus, susijusius su vaikų išpažintimi – vaikai priversti stovėti eilėje ir galvoti
apie dalykus, dėl kurių turėtų jaustis kaltais. Neturėtų taip būti. Danielle Bean,
„Catholic Digest“ redaktorė, kartą prisiminė, kaip jos broliai ir seserys plėšydavo
nuodėmių sąrašus po išpažinties ir išmesdavo į nutekamąjį vamzdį. „Koks išsilaisvinimas!“
rašė ji. Nusiųsti savo nuodėmes į tamsų pasaulį, iš kur atėjo, atrodė labai tinkama.
Sesers kumštelėjimas ar atsikalbinėjimas prieš mamą nebebūdavo našta, kurią reiktų
nešiotis. Išpažintis vaikams gali suteikti progą vaikams pasipasakoti be baimės, kur
galėtų gauti patarimą iš suaugusio, jei bijo kalbėtis su tėvais.
6. Būtina
išpažinti mirtinas nuodėmes. Kaip pabrėžia Katekizmas, mirtina neišpažinta nuodėmė
užtraukia pašalinimą iš Kristaus Karalystės ir amžiną mirtį pragare, mūsų laisvė turi
galią daryti negrįžtamus pasirinkimus“. XXI a. Bažnyčia primena, kad sunkiai nusidėję
katalikai negali eiti Komunijos be išpažinties.
7. Išpažintis tai asmeninis
susitikimas su Kristumi. Per kunigo tarnystę išpažinties metu mus gydo ir atleidžia
Kristus. Klausykloje susitinkame su juo asmeniškai. Kaip išminčiai prie ėdžių, jaučiame
nuostabą ir nusižeminimą. Jaučiame ir dėkingumą, apgailestavimą ir ramybę. Turėtume
norėti kalbėti apie išpažintį kaip kalbame ir apie kitus svarbius dalykus. Svarbu
padėti kitiems pasiryžti eiti išpažinties. Pasistenkite, kad išpažintis taptų įprastu
dalyku. Kad žmonės atrastų šio išlaisvinančio sakramento grožį. (Vatikano radijas)