Tarpreliginis dialogas 2014 metais

Nėra abejonės, kad šiuo metu patiriame vieną iš tamsiausių metų žmonijos istorijoje. Nėra dienos, kad nevyktų tragiški įvykiai vienoje ar kitoje šalyje, kurie smogia visiems: vaikams, seneliams, moterims, civiliams, kitų religijų išpažinėjams, net bendratikiams. Padėtį sunkina ir komplikuoja tai, kad pateisinant prievartą yra šaukiamasi Dievo ar religijos vardo, - rašo kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas, metų gale apibendrindamas situaciją religijos pasaulyje. Jo straipsnis paskelbtas Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“.

Matant šiuos sunkius Dievo įžeidimus, neprotingą ir negarbingą religijos instrumentalizavimą, matant kiekvieno asmens šventos teisės į gyvybę ir saugumą, gerbiant jo pamatines teises, pažeidimus, kyla neišvengiamas klausimas: ar religijos yra tikėtinos, ar jomis galima pasitikėti? Jų sekėjais? Ar galima pasitikėti tarpreliginiu dialogu, ypač tarp krikščionių ir musulmonų?

Tokiame kontekste Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, vykdydama jai Bažnyčios per popiežių pavestą misiją, dialogą suintensyvino, taip pat skelbė pareiškimus tada, kai tylėti nebuvo galima – kai Irake rugpjūčio mėnesį krikščionių, jazidų ir kitos etninės bei religinės mažumos pateko į didžiulę dramą.

Kardinolas Tauran trumpai paminėjo kelias svarbias praėjusių metų tarpreliginio dialogo iniciatyvas. Labai turtingas buvo lapkričio mėnuo: 11-13 dienomis vyko trečiasis katalikų ir musulmonų forumas, kiekvieną pusę atstovaujant dvylikai žmonių, apie gerąjį religijų indėlį į visuomenių gyvenimą. Lapkričio 17-19 dienomis Vatikane vyko tarpreliginė konferencija apie vyro ir moters papildomumą. Lapkričio 25-26 dienomis surengtas forumas Teherane, Irane. Gruodžio 3-4 dienomis Romoje vyko suvažiavimas tarp katalikų, presbiterionų, anglikonų ir musulmonų, sunitų bei šiitų, dalyvaujant Konstantinopolio ortodoksų patriarchato ir žydų stebėtojams.

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba palaiko nuolatinius ryšius ir santykius su kitomis institucijomis, krikščioniškomis ir kitų religijų, kurios darbuojasi tarpreliginio dialogo baruose. Grįždamas prie Irako realijų, kardinolas Tauran pridūrė, kad veikia nuolatinis komitetas, kuris kalbasi su didžiausiomis šalies religinėmis bendruomenėmis. Šis dialogas yra vilties ženklas iš tiesų liūdname kontekste.

Nėra abejonės, kad susitikti, kalbėtis, susitarti yra iš tiesų svarbu tada, kai prievarta tampa tarpreliginė, svarbu, kad dialogo vaisiai būtų perduoti kitiems, ypač jaunoms kartoms. Šiuo požiūriu svarbu, kad žiniasklaida būtų tarpreliginio dialogo sąjungininkė, išlaikydama jai deramą objektyvumą. Aliarmizmai, abstraktybės, prietarai ir stereotipai, „pusiau-tiesos“ daro labai didelę žalą dialogui ir taikai.

Kalbėdamas apie religijų santykius ilgesnio laiko perspektyvoje, kardinolas Tauran jau ne pirmą kartą pabrėžė būtinybę perrašyti mokyklinius tekstus, istorinius vadovėlius, parodant kitų religijų išpažinėjus objektyviai ir pagarbiai, be klaidų, be iškraipymų ir be įžeidinėjimų. Dar kita labai svarbi sritis yra įstatymai, kurie turi būti teisingi visiems. Priklausymas daugumai ar mažumai neturi reikšti daugiau ar mažiau teisių. (Vatikano radijas)