Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija užbaigiant Šeimos metus
Dievo žodis sudeda visus reikiamus taškus, skirtus gerai šeimai apibūdinti. Siracido
knygoje skaitome: „Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną,
kraunasi lobį“ (Sir 3, 3–4). Apaštalas Paulius primena: „Jūs, žmonos, būkite klusnios
vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms
šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas
patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 18–20). „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas
su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite
savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6,1–4).
Šventoji
Šeima gyveno Dievo žodžio šviesoje. Evangelistas Lukas aprašo, kaip Jėzaus gimdytojai
pirmagimį berniuką paaukoja Dievui ir kaip po to šis berniukas augo pilnas išminties,
ir „Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40).
Laimingą šeimą sudaro tėvai, vaikai
ir nematomas Dievas, savo gailestinga meile lydintis šią mažą bendruomenę džiaugsmingais,
o kartais ir sunkiais šios žemės keliais. Ten, kur šeimoje klausoma Dievo, vyrauja
susiklausymas ir pagarba vieni kitiems, ten vaikai, kaip Jėzus Nazarete, auga metais,
išmintimi ir Dievo malone. Bėda prasideda tuomet, jei šeimoje nelieka vietos Dievui.
Kur neklausoma Dievo, ten sunkiai įmanomas ir tėvų bei vaikų susiklausymas. Tai kalba
Dievo žodis ir tai akivaizdžiai matome gyvenimo tikrovėje.
Į ką atsiremti žmonai,
jei vyras elgiasi despotiškai? Ir kaip vyrui netapti despotu, jeigu jis save laiko
dievu? Kaip vaikams paklusti savo sąžinės balsui, jei tėvai klauso ne Dievo, bet savo
užgaidų? Su dideliu nerimu ir skausmu stebime nesusikalbančias, meile nusivylusias
ir byrančias šeimas. Su ne mažesniu skausmu matome tūkstančius vaikų, neturinčių,
kam pasakyti „tėveli“ ir „mama“.
Kiekvienam žmogui reikalinga šeima. Net ir
vienuoliai, atsisakydami kraujo ryšiais grįstos šeimos, gyvena vienuoliškoje šeimoje,
su kuria dalijasi viskuo: pastoge, valgiu, meile ir susiklausymu. Vyskupijos kunigai
taip pat gyvena kunigiškoje šeimoje, ir vargas kunigui, jei jis nuo tos šeimos izoliuojasi
ir bando gyventi kaip atsiskyrėlis. Jis pasmerkia save nukunigėjimui.
Užbaigiame
Šeimos metus. Lietuvos vyskupai drauge su broliškų krikščioniškų konfesijų vadovais
buvo pasirašę memorandumą ir 2014 metus paskelbę Šeimos metais, siekdami visų žmonių
dėmesį atkreipti į šeimos instituciją kaip į be galo svarbią Bažnyčiai, visuomenei
bei valstybei.
Visose vyskupijose vyko renginiai, skirti besiruošiantiems sukurti
šeimas ir jau susaistytiems santuokinio įsipareigojimo ryšiais. Didelė šventė vyko
Kauno Žalgirio arenoje, už šeimas meldėmės Šiluvoje užbaigiant Šeimos metus Vilniuje
Litexpo rūmuose sausio pradžioje vyks šeimų šventė „Šeimadienis“. Tačiau patys gražiausi
ir didžiausi šeimų renginiai nepajėgūs pakeisti žmogaus mąstymo, jei jis yra praradęs
krikščioniškąją dimensiją. Žmogus pradeda suvokti šeimą kaip didelę Dievo dovaną tuomet,
kai atidžiai įsiklauso į Dievo žodį ir bando jį padaryti savo gyvenimo keliu. Tuomet
įvyksta stebuklas: sekuliarioje ir šeimai dažnai priešiškoje aplinkoje matome gyvuojančias
labai gražias šeimas, kuriose tėvai džiaugiasi savo vaikais ir abipuse pagarba bei
meile.
Iš Šventosios Šeimos mūsų šeimos gali pasimokyti trijų dalykų: tylaus
ir džiaugsmingo Dievo atėjimo į žemę ir žmogaus gyvenimo slėpinio kontempliavimo,
tarpusavio susiklausymo ir visų drauge Dievo valios ieškojimo, taip pat mokosi branginti
paprasčiausią kasdienį darbą, nes jį pašventino Dievo Sūnaus rankos.
Švęsdami
Šeimos metus, džiaugėmės Romoje vykusiu Vyskupų Sinodu. Iš viso pasaulio susirinkę
vyskupai ieškojo būdų, kaip paremti šeimas, kurioms pasisekė išsaugoti Šventosios
Šeimos pavyzdį, ir kaip padėti toms šeimoms, kurios išgyvena krizę. Tačiau Šeimos
metai nebuvo ramūs ir šeimos vertybės nerado deramo dėmesio mūsų įstatymų leidėjų
sprendimuose. Nors 106 Seimo nariai pasirašė, jog reikia Konstitucijos 38 str. papildyti
sakiniu: „Šeima sukuriama sudarius santuoką“, šio įstatymo svarstymas, atrodo, ilgam
nugulė Seimo komitetų stalčiuose.
Vietoj lytinio ugdymo kai kurie politikai
įnirtingai bandė įpiršti lytinio švietimo įstatymą, teikiantį prioritetą ne jauno
žmogaus ugdymui ir dvasinei brandai, bet aiškinimui, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų
nėštumų. Toks lytinis švietimas visuomet atneša apgailėtinus rezultatus – paauglių
nėštumų tik padidėja. Gaila, kad kai kurių politikų sprendimus lemia pinigai, bet
ne rūpestis jaunų žmonių gerove.
Šeimos metais taip pat buvo svarstomas Stambulo
konvencijos ratifikavimo klausimas. Jei Seimas žengtų šį pragaištingą žingsnį, Lietuvai
būtų padaryta sunkiai pataisoma žala, nes juridinė ir švietimo sistema privalėtų priimti
vadinamąją „socialinę lytį“. Tėvai prarastų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus,
nes Stambulo konvencija įpareigoja griauti tradicinę vyro ir moters sampratą. Kiekviena
proga Seimo nariams priminkime, kad mums labai rūpi šeimos ir gyvybės klausimai. Atėjo
metas mums, katalikams, būti pilietiškai labai aktyviems, nes kai kurie politikai
mano, kad mes esame reikalingi tik rinkimų metu.
Savo rūpesčius dėl Lietuvos
šeimų sudėkime prie Betliejaus Kūdikio kojų. Su Dievo pagalba saugokime savo šeimas,
o pasitaikančius sunkumus patikėkime Viešpaties gailestingajai meilei.