Kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse mažėjant krikščionių, Libane jų daugėja

Siaurose kalvotose Sed El Boushrieh gatvelėse galima išgirsti aramėjų, sirų ir įvairių arabų kalbos dialektų iš Irako ir Rytų Sirijos. Šiame Libano kaimelyje kalėdinės lempučių girliandos puošia bažnyčias, butus, kurių gyventojai veikiausiai niekada nebegrįš į savo namus Irake ir Sirijoje. Kaimelis, kuriame sumišusi religijų įvairovė, įsikūręs į šiaurę nuo Beiruto, jau senai tapo prieglobsčio vieta regiono krikščionių mažumoms, bėgančioms nuo karo. Antroje 2014-ųjų pusėje jis ėmė sparčiai augti po to, kai vadinamoji „Islamo valstybė“ užėmė dalį Irako ir Sirijos.

Ir anksčiau Libaną užplūsdavo panašūs pabėgėlių srautai, tačiau tuomet pasitraukusieji neprarasdavo vilties kada nors grįžti namo. Asirų kunigas Sargon Zomaya agentūrai „Catholic news service“ teigia, jog naujieji pabėgėliai, skirtingai nei jų pirmtakai, nebesitiki galėsią vieną dieną vėl pamatyti tėviškę. Visi krikščionių pabėgėliai dabar nori pasiekti Europą, sako kunigas, pats prieš dvidešimt metų atvykęs studijuoti į Libaną iš Šiaurės Rytų Sirijos. „Būdami svetimšaliai, pabėgėliai turi tenkintis atsitiktiniais menkai apmokamais darbais, tai laikinas sprendimas. Jie atvyksta kasdien, daugiausia iš ISIS kontroliuojamų teritorijų“. Pasak dvasininko, situacija darosi sudėtinga.

Šiuo metu Libane gyvena apie 5 milijonai 800 tūkstančių žmonių, iš jų, JT Pabėgėlių agentūros duomenimis, daugiau nei milijonas yra pabėgėliai. (Vatikano radijas)