Rabinas J. Sacks apie nuostabiausią civilizacijos istorijos sumanymą

Prieš kelias savaites Vatikane surengtoje tarpreliginėje ir tarptautinėje konferencijoje apie moters ir vyro papildomumą, apie šeimą dalyvavo ir žinomas britų mąstytojas rabinas Jonathan Sacks. Pasak jo, yra ne vienas būdas papasakoti apie šeimą, gražiausią civilizacijos istorijos idėją; apie meilę, kuri pasaulin atneša naują gyvybę. Jis pats, sakė konferencijoje rabinas, tai norėtų padaryti išryškindamas septynis momentus, netikėtus ir stebinančius, iš žmogaus ir judaizmo istorijos.

Pirmasis įvyko, kaip šių metų spalio 20 dieną pranešė spauda, prieš 380 milijonų metų ežere Škotijoje: tada pirmą sykį, mokslo žiniomis, dvi žuvys susijungė, kad pasidaugintų. Iki tol gyvybė save skleidė kitais būdais, nelytiškai, pavyzdžiui, per ląstelių dalijimąsi.

Biologams iki galo nėra aišku, kodėl įvyko poslinkis nuo nelytinio iki lytinio dauginimosi. Paskutinysis reikalauja tiek daug pastangų ir energijos, konkurencijos, varžybų. Tai, rodos, nėra praktiška. Pasak vienų, lytinio dauginimosi būdas aiškintinas imuniteto ar skirtingumo generavimu. Kaip bebūtų, tos žuvys Škotijoje atrado kažką naują, ką nuo to laiko atkartoja beveik visos išsivysčiusios gyvybės formos.

Kitas netikėtumas buvo Homo Sapiens istorija. Mes pasižymime dvikojyste, kuri susiaurino moters klubus, ir tuo pat metu didelėmis smegenimis, tad ir didele galva. To pasekmė yra ta, kad žmogus gimsta daug mažiau subrendęs, nei kitų rūšių palikuonys, jam reikia didesnės ir ilgesnės priežiūros: ir ne vieno tėvo, o greičiau abiejų. O tai iš tiesų retas reiškinys tarp žinduolių. Gyvūnijos pasaulyje motinystė universali, bet tėvystė, kaip rūpestis, yra reta. Tuo tarpu žmogaus istorija nuo pat pradžių susijusi su biologinės motinos ir tėvo sąjunga bei rūpesčiu.

Trečias netikėtumas yra susijęs su kultūros atsiradimu. Atrodo, kad tarp pirmykščių rinkėjų ir medžiotojų buvimas poroje buvo norma. Bet kai buvo išrastas žemės ūkis, ekonomika, atsirado miestai ir civilizacijos, tada atsirado ir pirmosios nelygybės tarp turtingo ir neturtingo. Egipto piramidės simbolizuoja hierarchinę visuomenę, kurioje keletas turi galią daugeliui. Ir pati aiškiausia galios išraiška tarp dominuojančių patinų, žmogaus ar kitų žinduolių, yra prieiga prie vaisingų patelių ir savo genų sklaidos maksimalizavimas. Poligamija egzistuoja tarp 95 procentų gyvūnų ir tarp 75 procentų mums žinomų žmogaus kultūrų. Ji yra nelygybės išraiška, nes reiškia, kad daugelis vyrų neturi galimybės turėti žmonos ir vaikų. Lytinis geismas tiek gyvūnų, tiek žmonių tarpe yra vienas iš svarbiausių prievartos veiksnių.

Šiame kontekste Biblijos Pradžios knyga yra revoliucinė: ji sako, kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo rasės, statuso ar kultūros. Visi yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, ne vien sudievintas valdovas, karalius ar imperatorius. Visi yra karališko kraujo, visi vienodai orūs. Iš to išplaukia vienoda teisė sukurti šeimą – tarp vieno vyro ir vienos moters - ir turėti vaikų. Monogamija ne iš karto tapo norma – tai matome ir bibliniame pasaulyje. Tačiau daug poligaminių situacijų vedė link monogamijos. Yra ryšys tarp monoteizmo ir monogamijos ir, atvirkščiai, tarp stabmeldystės ir poligamijos. Monogamija yra lygybės triumfas.

Ketvirtas netikėtumas – tai tapo moralinio gyvenimo pagrindu. Ne vien teisingumas, bet ir meilė yra moralinio gyvenimo pagrindas: tai yra hebrajiškos Biblijos paveldas. Meilė Dievui, meilė artimui, meilė sau.

Penktasis netikėtumas buvo sandora su Dievu, struktūriškai pakeitusi visą žydų patirtį. Ši sandora buvo suvokta ne vien kaip sandėris, bet ir kaip santykis: kaip santuoka tarp Dievo ir jo tautos, su abipuse ištikimybe ir pasitikėjimu, gerbiant vienas kitą, dirbant kartu, kad pasiektų tai, ko po vieną negali. Dievas negali pats vienas pasiekti to, kad gyventų mūsų širdyse. Tam reikia mūsų.

Iš čia išplaukia šeštas momentas: tiesa, grožis, gėris, pats gyvenimas neegzistuoja viename žmoguje ar esybėje, bet tarp jų, kartu, santykio viduje. Norint pilnai būti savimi, reikia atsiverti kitam. Galiausiai ir septintas momentas: judaizme namai ir šeima yra tikėjimo gyvenimo atrama ir vieta.

Šeima yra, anot rabino Sacks, gamtos, kultūros ir religijos šedevras, kuris apjungia lytiškumą, aistrą, draugystę, bendradarbiavimą, meilę, vaikų gimimą, rūpinimąsi jais, konfliktų sprendimą ir civilizacijos vertybių perdavimą. Kokia dar institucija apjungė tiek krypčių ir troškimų, tiek vaidmenų ir atsakomybės? Šeima suteikia pasauliui prasmę ir žmogišką veidą, meilės veidą.

Tačiau šiandien dėl įvairių priežasčių – medicininių, mentaliteto ir normų kaitos, valstybės galių – tai, ką šeima sujungė byra, yra atskiriama: seksas nuo meilės, meilė nuo atsakomybės, santuoka nuo vaikų, vaikai nuo atsakomybės jais rūpintis. Statistika sako, kad jau 2016 metais Didžiojoje Britanijoje daugiau nei pusė vaikų gims ne santuokoje, bet iš sugyvenimo, o šis vidutiniškai trunka dvejus metus. Pasekmės yra vaikų ir jaunuolių stresas, sutrikimai, depresijos, priklausomybės, kartais savižudybės. Santuokos žlugimas kuria naujas skurdo formas, ypač tarp su vaikais paliktų motinų. Tuo tarpu tie, kurie turi privilegiją augti stabilioje, mylinčioje sąjungoje bus, dažniausiai, sveikesni fiziškai ir emociškai, sėkmingesni mokykloje ir darbe, taip pat santykiuose, bus laimingesni ir gyvens ilgiau. Taip tarsi gimsta naujas ir tragiškas visuomenės vidinis pasidalijimas.

Ne, tikrai nereikia grįžti prie praeities nusistatymų ir kitaip gyvenančių represijų. Tačiau atjauta kitaip pasirenkantiems neturi mums trukdyti advokatauti už labiausiai žmogišką instituciją istorijoje. Šeima, vyro ir moters, nėra vienas gyvenimo būdo pasirinkimas tarp daugelio kitų. Ji yra geriausias būdas, kiekvienos visuomenės ir vaikų ateities garantas. (Vatikano radijas)