2014 metais žuvo 24 sielovados darbuotojai, misionieriai

Per besibaigiančius metus pasaulyje buvo nužudyti 24 sielovados darbuotojai – 16 kunigų, 6 vienuolės ir 2 pasauliečiai. Amerikos kontinente gyvybę prarado 12, Afrikoje 7, Azijoje ir Okeanijoje po du, o Europoje vienas asmuo. Deja, dviejų kunigų mirtys užregistruotos šiomis, Kalėdų dienomis: praėjusią savaitę Peru atrastas t. Alfonso Comina Zevallos kūnas, o šį penktadienį identifikuotas pirmadienį, prieš pat Kalėdas, Meksikoje, Guerrero valstijoje, pagrobto jauno kunigo Gregorio Lopez Gorostieta kūnas.

Nemažai žuvusių buvo misionieriai. Dažnai būtent misionieriai tampa nusikaltimų taikiniu: kartais dėl to, kad užstoja silpnuosius prieš galinguosius; kartais dėl to, kad kažkam atrodo, kad jų namuose atras sukauptų turtų, ignoruojant, kad jie vykdo daugybę karitatyvinių darbų ne todėl, kad turi daug pinigų, bet todėl, kad turi tikėjimą ir troškimą tarnauti; kartais dėl sunkiai suvokiamo tamsių motyvų.

Plačiai nuskambėjo trijų italių vienuolių nužudymas Burundyje. Trys moterys, 75 metų Lucia Pulici, 83 metų Olga Raschietti ir 79 metų Bernardetta Boggian buvo nužudytos peiliu ir akmeniu vieną rugsėjo pradžios savaitgalį. Jos gyveno sostinės Bužumburos pakraštyje, kasdieniame kontakte su vargingo kvartalo žmonėmis, mokydamos ir kitaip pagelbėdamos parapijos gyvenime. Kai policija pagaliau sučiupo nusikaltėlį, netoliese gyvenusį jauną vyrą, šis pasakė, kad šaltakraujiškai nužudęs moteris, nes žemė ant kurios pastatyti parapijos namai ir vienuolynas esą priklauso jam. Kilo rimtų abejonių dėl jo psichikos sveikatos.

Nužudytosios vienuolės Afrikoje praleido po kelias dešimtis metų, mylėjo šį kontinentą ir jo žmones ir susiejo savo gyvenimą, iki mirties, su juo. Pagal jų pačių troškimą, jos buvo palaidotos juodajame kontinente.

Visos jos buvo neseniai apsilankiusios Italijoje, kur Ksaveriečių vienuolijos, kuriai jos priklausė, vyresnioji pasiūlė joms likti gimtojoje šalyje – dėl amžiaus, dėl smarkiai sumažėjusių jėgų, dėl ligų ir silpnos sveikatos. Olga Raschietti vėliau papasakojo, kad adoracijoje, svarstydama pasirinkimą likti ar vėl išvykti, labai aiškiai pajuto, kad Jėzus sutinka su jos pačios troškimu ir daugiau neturėjo jokių abejonių dėl sugrįžimo į Afriką.

Panašiai pasakė ir sesuo Lucia Pulici: „vienybėje su Jėzumi, su Jo dovanojimusi, nors ir jaučiuosi silpna fiziškai, jaučiu, kad dar galiu Jam tarnauti dėl kitų išgelbėjimo“.

S. Bernardetta 2013 metais taip rašė apie tai, kas jai atrodo esant misionieriaus darbo ir gyvenimo dalimi: svarbu, pasak jos, pažemintų tautų apgynimas, kurių teisės paminamos, kurių resursai išnaudojami. Spaudžia raštingumo, pagrindinio kelio kovojant prieš skurdą, trūkumas. Afrikai reikia teisingumo ir reikia lygybės. (...) Apvaizda man dovanojo susitikimą su tautomis ir kultūromis, su nuostabiais peizažais. Pažinau nuostabių žmonių, krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų: prieš mane slenka veidai, primindami nuostabą sutikus Evangelijos daigus. (...) Afrika, kurią sutikau, sustiprino manyje pasitikėjimą Dievu. (...) Tęsiasi mano tarnavimas broliams afrikiečiams, bandant gyventi meilėje ir paprastume.

*

Beje, gruodžio 27 dieną taip vadinamųjų „Baltųjų tėvų“ misionierių kongregacija taip pat minės liūdną sukaktį: 1994-aisiais, lygiai prieš 20 metų Alžyre buvo nužudyti keturi misionieriai kunigai, priklausę šiai kongregacijai. (Vatikano radijas)