2014-12-25 11:14:17

Lietuvos Ganytojų kalėdiniai sveikinimai


Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kalėdinis laiškas

„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Lk 2,14

Broliai ir seserys, Šiomis dienomis dažnai atsiduriame dideliame šurmulyje, į kurį mus įtraukia pasirengimo šventėms darbai, šventinės pramogos, savi rūpesčiai ar bendras visuomenės reikalų sūkurys. Įvairūs vietiniai ir pasaulio įvykiai – ekonominė nežinomybė, kariniai ir teroristiniai veiksmai įvairiuose pasaulio kraštuose, net ir mūsų asmeniniai rūpesčiai gali kelti didelį nerimą mūsų gyvenime ir tarpusavio santykiuose.

Kalėdų šventės siūlo mums priešnuodį, kurį reikia įsisavinti, kad jis būtų efektyvus ir neišblėstų su paskutiniu kalėdiniu renginiu ar žaisliukų nuo kalėdinės eglutės nurinkimu.

Kalėdos – tai Kristaus užgimimo šventė ir tik tiesioginis ryšys su Kristumi, kvietimas, kad Jis naujai užgimtų mūsų širdyse, gali mums suteikti Jo žadamą ramybę ne tik per šventes, bet ir visam gyvenimui. Kristus ateina į mūsų gyvenimą tyliai – gimdamas ne karalių rūmuose, o Betliejaus tvartelyje, silpnas ir nepriimtas. Jo atėjimas nepanašus į sėkmės istoriją, tačiau per tai mes galime suvokti savo trapumą ir drauge su Kristumi pasitikėdami žvelgti į ateitį.

Į žemę ateina Ramybės kunigaikštis. Kaip sakoma Izaijo pranašystėje: „Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9,5); o apie užgimusį Kūdikį angelai giedojo „žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2,14). Ramybė (Šalom) – tai ir taika, ir gerovė, ir sveikata, ir laimė, ir džiaugsmas, tai – saugus ir tikras visų šių būsenų išgyvenimas.

Siųsdamas savo mokinius į misiją, Jėzus mokė juos nešti ramybę į kiekvienus namus (Lk 10, 1–9). Prisikėlęs Kristus pirmiausia suteikia savo mokiniams ramybę (Jn 20,19). Ir į mus kiekvienose šv. Mišiose Kristus kreipiasi sakydamas kiekvienam iš mūsų: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.“

„Pasaulis negali duoti ramybės“ (Jn 16,33), jame apstu sumaišties ir netikėjimo, rūpinimosi žemiškaisiais dalykais, todėl atraskime tikrąją ramybę Tame, kuris mums ją duoda, puoselėkime asmeninį santykį su Kristumi. Priimkime į savo širdis Kristaus nešamą ramybę, kad ją pajustų kiekvienas, su kuriuo susitiksime per šias šventes. Patyrę Kristų savo širdyje, atsigręžkime į kitus ir dalinkimės tuo, ką per Jį esame gavę, – savo laiku, materialinėmis gėrybėmis, o svarbiausia – ta meile, kuria Jis mus pamilo.

Per šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus visiems vienuoliams ir vienuolėms linkiu liudyti Kristaus artumą ir ramybę. Ir visiems Jums ir Jūsų šeimoms Šv. Kalėdų proga linkiu Kristaus ramybės. Teatnaujina ji Jūsų širdis ir telydi Jus per visus Naujuosius metus!

* * *

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir vyskupo Kęstučio Kėvalo kalėdinis laiškas

„Džiugiai ir drąsiai sekti Jėzumi!“ Šv. Kalėdos primena pačią džiaugsmingiausią žinią, apie kurią apaštalas Paulius rašo: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ (Tit 3, 4). Šios brangios šventės proga sveikiname kunigus, savo gyvenimą Dievui pašventusius vyrus bei moteris ir visus tikinčiuosius; linkime, kad Dievas pripildytų Jūsų širdis gerumo ir meilės. Angelų paskelbta džiaugsmo žinia tenušviečia kiekvieno Jūsų dabartį ir ateitį.

Dievo Sūnus Jėzus Kristus, siekdamas padaryti mus laimingus, atėjo į žemę – įsikūnijo ir gimė Betliejuje. Jėzus pakvietė Galilėjos žvejus sekti paskui jį; dabar jis kviečia kiekvieną iš mūsų eiti jo pėdomis ir prisipildyti jo šviesos, meilės, džiaugsmo ir vilties. Jėzus atėjo restauruoti žmoguje to, ką buvo sugriovusi nuodėmė ir ko negali padaryti joks žmogus ir jokia žmonių sukurta struktūra. Žmogų perkeisti į gera gali tik vienas Dievas, o kai šitai pabando padaryti pats žmogus, jis pasiekia apgailėtinų rezultatų. Nespėjome užmiršti, kaip naują žmogų kūrė Markso ir Lenino sekėjai, dabar matome, kaip Europoje kuriamas naujas žmogus, be Dievo ir krikščioniškų šaknų.

Kristaus Gimimo šventė yra proga pamąstyti, kokiu būdu Dievas mus siekia išgelbėti. Visagalis ir mus mylintis Dievas, sukūręs šį nuostabų pasaulį, negali be mūsų noro ir pastangų išgelbėti mus. Todėl į Jėzaus kvietimą sekti jį reikia atsiliepti. Kaip tai galime padaryti? Tekalba pavyzdžiai.

Popiežius Pranciškus 2015-uosius paskelbė Dievui pašvęstojo gyvenimo metais ir viso pasaulio žmonių dėmesį atkreipė į tuos asmenis, kurie rimtai seka Kristų – į Dievui pašvęsto gyvenimo vyrus bei moteris. Negana to, popiežius pakvietė, kad Dievui pasišventusieji atliktų pranašišką misiją – liudytų visam pasauliui, kad verta sekti Kristų, nes tuomet žmogus prisipildo džiaugsmo ir tampa drąsus broliškos visuomenės kūrėjas. O juk šito mums labiausiai ir reikia.

Dievui savo gyvenimą pašventę broliai ir seserys vienuoliai ryžtingai bando Evangeliją padaryti savo gyvenimo keliu ir ypač pabrėžia kelis dalykus, kuriuos pats Jėzus išskirtinai vertino.

Pirmasis iš jų – teisingas požiūris į turtą. Jėzaus akyse turtas nebuvo vertybė, kuriai būtų skyręs dėmesio; atvirkščiai, jis pasirinko neturtą kaip gyvenimo žemėje kelią. Savo gimdytojais pasirinkdamas beturčius ir gimdamas gyvulių oloje, Jėzus pasirinko beturčio dalią, o vėliau, mokydamas žmones, skelbė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.“ Vienuoliai, atsisakydami savo nuosavybės, pranašiškai skelbia pasauliui, kad laimė nėra medžiaginiai turtai ir jos reikia ieškoti kitur.

Jėzus aukštai iškėlė žmogaus orumą, – už nuodėmės sužeistą žmogų jis mirė ant kryžiaus. Taigi, žmogus nėra daiktas, kurio kūną galima pirkti ar parduoti, kuriuo savo malonumui galima pasinaudoti, o paskui kaip nereikalingą išmesti. Žmogaus vertė glūdi jo dvasios grožyje, todėl Jėzus paskelbė: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ Vienuoliai, darydami skaistumo įžadą, pranašiškai skelbia pasauliui nelygstamą žmogaus vertę. Žmogaus kūnas yra Dievo šventovė, todėl jis privalo būti šventai gerbiamas tiek santuokoje, tiek nesantuokiniame ar vienuoliniame gyvenime. Žmonės be Kristaus yra praradę šį esminį žmogaus orumo suvokimą. Mes esame liudininkai, kaip skaudžiai yra pažeminamas žmogus ir jokie įstatymai nepajėgia jo apginti.

Jėzus visu savo gyvenimu skelbė Dievo valios pirmenybę. Jis pats, paklusdamas Tėvo valiai, ištiesė rankas ant kryžiaus. Žmogus gali harmoningai bręsti ir gyventi tik tuomet, kai savo valią nuolat derina su Dievo valia, kurią mums primena sąžinė. Vienuoliai duoda klusnumo įžadą, kuriuo įsipareigoja per vyresniuosius paklusti pačiam Dievui. Šiuo klusnumu jie pranašiškai skelbia, kad Dievo valia turi būti aukščiausias žmogaus sprendimų ir veiksmų matas. Šis klusnumas ne kartą pareikalauja peržengti savas ambicijas ir puikybę, nes reikia paklusti ir tokiems sprendimams, kuriuos priimti nėra lengva. Dievo žodis skelbia, kad angelų ir žmogaus nuopuolis kilo iš nenoro priimti Dievo valią, todėl klusnumas yra vienintelis kelias prisikelti ir dvasiškai augti.

O gal vienuoliniai įsipareigojimai yra tik išrinktųjų kelias? Visiškai ne. Ištikimai sekti Kristų mes visi esame pašaukti, tik Dievui savo gyvenimą pašventusieji mums primena, kad tai, ką jie daro, yra įmanoma padaryti visiems ir kad ištikimas Jėzaus sekimas ne atima iš žmogaus nei džiaugsmo, nei laimės, bet dar padidina.

Popiežius Pranciškus savo laiške Dievui gyvenimą pašventusiems žmonėms linkėjo, kad jie savo džiaugsmingu gyvenimu, drąsa pasitikėti Dievo vedimu ir brolybės skleidimu būtų pavyzdžiais visai Dievo tautai. O kaip labai mūsų visuomenei reikia džiaugsmo ir drąsos pasitikėti Dievo vedimu, kaip labai reikia keisti mūsų tarpusavio santykius, kad juose būtų mažiau priešiškumo ir daugiau broliškumo!

Šventasis Betliejaus Kūdiki, laimink mūsų pasiryžimus, svajones ir darbus. Išliek mumyse Šventosios Dvasios dovanas, kad per 2015 metus drąsiau eitume Evangelijos keliu ir liudytume, kaip gera ir saugu gyventi Dievo šviesoje


* * *

Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko kalėdinis žodis

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Švenčiame Kristaus gimimo šventę – Kalėdas. Šis įvykis yra artimai susijęs su kiekvienu iš mūsų ir tiesiog juntamai tapęs mūsų švente. Dievo žodis pasakojantis apie Jėzaus gimimą, kalėdinės giesmės, šventinė nuotaika leidžia drauge patirti džiaugsmą, kuris liudija Dievo artumą mums. Dievo artumas žmogui yra visuomet pripildantis džiaugsmu. Todėl nenuostabu, kad Dievo Sūnaus atėjimo į žmonių tarpą šventė yra sklidina džiaugsmo. Advento metu mes ruošiamės šitai šventei. Šventė savo esme išreiškia atliktą darbą, pasiektą pergalę, džiaugsmingą triumfą. Dievas prisiėmė žmogaus prigimtį, tapo žmogumi. Tai didžiausia žmogaus pergalė, kurią suteikė pats Dievas. Todėl nuolatinis mūsų gyvenimo siekis ir pagrindinis tikslas – priimti Dievą. Tai padaryti labai svarbu, nes po pirmųjų žmonių Rojaus nuodėmės visuomet yra pavojus visą gyvenimą blaškytis tarp gundymo “būsite kaip Dievas”, žmogaus sudaiktinimo ir giliausio troškimo būti žmogumi. Kalėdos tai išsprendžia iš esmės. Žmogus turi būti žmogumi. Žmogumi su Dievu. Jo sudievinimo kelią ir būdą gali įvykdyti tik pats Dievas. Todėl Jėzus ir tapo žmogumi, mokė būti žmogumi su Dievu, atidavė gyvybę dėl mūsų, kad Prisikėlimu mums, žmonėms, atvertų neaprėpiamą, niekada nesibaigiantį buvimą su Juo. Galime sakyti, žmogus tiesiog pašauktas būti su Dievu.

Švęsdami Kalėdas, mes, kaip tie piemenys, su šventu, širdyje netelpančiu jauduliu, ateiname išgyventi angelo paskelbtą žinią: “Nebijokite! Aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. < ... > Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!" (plg. Lk. 2, 10-14) Atokaus kaimo piemenys, atrodo visai nereikšmingi ir nieko nenutuokiantys apie Dievo planą, sužino pačią reikšmingiausią tiesą, – Dievas atėjo ir tapo žmogumi. Čia glūdi pati giliausia, egzistencinė gyvenimo prasmės ir džiaugsmo gelmė. Dievas ne tik mus sukūrė, bet mus myli ir atėjo padovanoti dabar ir per visą amžinybę besitęsiantį meilės ryšį.
Koks nuostabus, brangieji, yra Dievas! Ne tik ten, anuomet, Betliejuje. Bet ir šiandien, visada, žmonių gyvenime, mūsų gyvenime... Kiekvienas gimstantis vaikelis yra kūdikis, į kurį pirmiausia buvo panašus Jėzus, pats Dievas. Tam įsisąmoninti ir prasmingai priimti ypač reikalingas didelis paprastumas. Ypač mūsų dabarties didelių pasiekimų, gausios informacijos ir perteklinio reguliavimo laikais. Tik tas, kuris turi vaiko akis, gali nustebti dėl to, ką mato ir ką išgirsta Kalėdų naktį. Nuostabà yra durys, pro kurias įeinama į Kalėdų slėpinį.

Tik ką girdėti Evangelijos žodžiai, pasakojantys Jėzaus gimimą, yra Kalėdų, o kartu ir viso Jėzaus skelbimo paradoksas. Jis mus veda į tvartą, prie didžiausio silpnumo, nepajėgumo ir vargingumo reginio. Dievas Kristaus gimimu apvertė visus klaidingus žmonių užsitikrinimus aukštyn kojomis. Kalėdomis Dievas mus gelbsti nuo pražūtingo, nužmoginančio “susidievinimo” ir vartotojiškų pastangų, siekiančių žmogų paversti daiktu. Popiežius Pranciškus kalbėdamas Europos parlamente pabrėžė, jog "žmogus yra apdovanotas transcendentiniu orumu. Laikytis žmogaus orumo reiškia pripažinti veltui mums dovanotos ir todėl mainų ar pirkimo objektu būti negalinčios žmogaus gyvybės vertingumą."

Geroji Jėzaus Naujiena mus visada daro žmonėmis, esančiais su Dievu ir įgalina vadovautis Kristaus tiesa. Šita tiesa, brangieji, vadovaujatės jūs, kuomet branginate krikščioniškąjį tikėjimą, mylite artimą, rūpinatės šeima, sąžiningai ir atsakingai atliekate savo pareigas.

Kaip svarbus mums paties Dievo dovanotas žmogiškumas. Kaip mes jo ilgimės. Kaip jis mus pakelia! Kaip turime branginti tai, kad esame žmonės! Kaip reikalingas mūsų gyvenimui Dievo artumas, teikiantis viltį ir pasitikėjimą šiame neramiame ir trapiame pasaulyje.

Brangieji, tegul Dievo ir žmogaus artumu Kalėdos mūsų gyvenime būna kasdien. Tegul Kristus gimsta kasdien. Tegul kalėdinis džiaugsmas mums padeda gyventi tikėjimu, viltimi, Dievo ir artimo meile kasdien. Kalėdų šventėje nuoširdžiai jus visus sveikinu.

Visiems, brangieji, prasmingų, džiugių Kristaus Gimimo švenčių!

* * *

Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo Kalėdų laiškas

„Džiaugsmingą naujieną paskelbė dangus: Dievas žengė žemėn ir gyvens pas mus.“

Mielieji katalikai ir visi, švenčiantys Jėzaus gimimo šventę! Ši, kaip ir daugelis Kalėdų giesmių, net paprastų ir vaikiškų, patraukia, sujaudina, užlieja ypatinga nuotaika. Kalėdų šventė stebina mažuosius, suaugusiems primena vaikystę, visus pradžiugina. Tačiau tai – dar ne viskas. Kalėdos mus veda į slėpinį – Dievo, pamilusio žmogų ir tapusio vienu iš mūsų, slėpinį. Dievas mus užkalbina per Šventąjį Raštą, kuris atskleidžia Kalėdų įvykio prasmę ir padeda žvelgti toliau bei giliau už šventinius papuošimus ar nuotaiką.

Apie ką pasakojama evangelijose, ką išgirstame jų istorijose?

Visų pirma – apie Kūdikį, gulintį ėdžiose ir globojamą mylinčios Motinos. Jis – Dievo Sūnus, seniai žadėtasis ir lauktasis Gelbėtojas. Kiekvieno vyro ir moters, mažo ir seno, turtingo ir vargšo širdyje išlieka troškimas kažko daugiau, nei turime ar esame pasiekę, išlieka ilgesys meilės ir saugumo, pranokstančio tą, kurį teikia ryšys su artimaisiais. Todėl mums visiems reikia Jėzaus, reikia Dievo – juk vien tik Jis yra nepajudinama atrama, tik Jis yra pasirengęs savo gailestingumu užlieti tamsiausius mūsų gyvenimo kampelius.

Šis Kūdikis taip pat primena, kad esame sukurti ne sau, bet gyvename su kitais ir dėl kitų. Jei užsisklendžiame ir galvojame vien apie save ir savo gerovę, net nepastebime, kaip gyvenimas netenka prasmės, tampa bespalvis, bedžiaugsmis. Betliejaus Kūdikis primena savęs atidavimo, pasiaukojimo, dovanos, kurią duodame, o ne gauname, džiaugsmą. Ateinantys metai visoje Bažnyčioje bus Pašvęstojo gyvenimo, t. y. vienuolių, metai. Melskimės, kad šie žmonės būtų tikri Dievui bei žmonėms paaukoto gyvenimo pavyzdžiai ir kad kitus skatintų jį rinktis.

Šalia Kūdikio matome Jo Motiną Mariją ir šventąjį Juozapą. Visu tuo, kas įvyko, Dievas juos nepaprastai nustebino. Iš tiesų, Viešpats gali labai daug paprašyti, pareikalauti, bet dar daugiau, negu galėjome tikėtis, Jis apdovanoja.

Mielosios šeimos, linkiu ne tik gėrėtis gražiomis Prakartėlės figūrėlėmis, bet pasidžiaugti ir savo vaikais bei anūkais. Gyvybės dovana pranoksta tai, ką žmogus gali sukurti savo jėgomis. Ją priimate jūs, tėvai. Ten, kur trūksta vaikų krykštavimo, kur suaugusieji nebepatiria švelnaus jų prisilietimo, gęsta ir ateities viltys. Per savo vaikus nuostabiu būdu jūs įsitraukėte į Kūrėjo veiklą. Sukūręs pasaulį, Dievas jį patikėjo mums, ir dabar esame atsakingi už jo ateitį. Perduokite savo vaikams ne tik gražius švenčių papročius, bet gyvą tikėjimą į Dievą, nešantį ramybę, skatinantį sutarimą, šiltą rūpestį artimu žmogumi.

Galiausiai prie Kūdikio matome tuos, kurie ateina Jo aplankyti – piemenis ir išminčius. Visi yra užsiėmę savo darbais, kad ir kas jiems labiau rūpėtų – žvaigždės ar galvijai. Kiekvienas darbas reikalauja atidumo, dėmesio, įsitraukimo. Ir štai čia, jų kasdienybėje, tarp įprastų darbų, dėmesį atkreipia kažkas netikėta: sužibusi nauja žvaigždė ar skambanti angelų giesmė. Jie leidžiasi nustebinami, pasiduoda kvietimui – išminčiai keliauja ieškoti gimusio Karaliaus, piemenys bėga pažiūrėti, kas įvyko Betliejuje.

Dar nuostabiau, kad ir vieni, ir kiti nieko ypatingo nepamato – tik mažą vaikutį, suvystytą ir paguldytą kaip visi kūdikiai. Tačiau jų atviros širdys jame įžvelgia kur kas daugiau – Tą, prieš kurį reikia parpulti ir kurį dera pagarbinti.

Kalėdų šventė kalbina ir mus. Joje sužiba ta pati šviesa, kuri vedė išminčius, suskamba ta pati žinia, kurią išgirdo piemenys: „Šiandien jums gimė Išganytojas.“ Tegul tikėjimas ir mums padeda pamatyti daugiau, negu aprėpia akys, tegul leidžia Betliejaus Kūdikyje atpažinti Dievo Sūnų, Dievą, atėjusį pas mus ne magiškai išspręsti visų mūsų reikalų, bet savo meile, žodžiu ir auka mus apšviesti bei perkeisti.

Džiaugdamiesi Kristaus gimimu neužmirškime visų: vaikų ir šeimų, šalia mūsų esančių pagyvenusių ir ligos varginamų žmonių. Dalykimės Kalėdų džiaugsmu su visais, aplankydami, išklausydami, atnešdami dėmesio dovaną. Prisiminkime ir persekiojamus krikščionis, ypač Artimuosiuose Rytuose. Visada būkime tie, kurie ieško žvaigždės, leidžiasi į kelią ir nelieka abejingi, atpažįsta ir pagarbina Dievą mažiausiuose, ne patys trokšta viską gauti, bet su džiaugsmu dovanoja kitiems. Taip būsime Dievo vaikai, Jėzaus broliai ir seserys.

„Tai linksma naujienėlė, bėkim pas Kūdikėlį dideli ir maži Jo pasveikinti.“ Džiugių šventų Kalėdų!

* * *

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Kalėdų sveikinimas „Gyvenimas – Dievo dovana“

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės, brangūs tikintieji! Šiandien katalikiškas pasaulis su nepaprastu džiaugsmu švenčia Kristaus Gimimo iškilmę. Dangiškoji Motina Marija dovanoja žmonijai gyvenimo Davėją, kuris visus kviečia, sakydamas: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). Išgirdus šiuos Viešpaties žodžius mūsų širdys prisipildo dėkingumo ir meilės tam, kuris dovanoja mums gyvenimą. Norėdami padėkoti, mes imame garbinti gimusį Kūdikėlį, aukštinti Jį ir skelbti Jo nuostabius darbus bei stebuklus.

Šv. Augustinas sako: ,,Marija, tikėjimo pilna, pagimdė tą, kurį pradėjo tikėdama“. Marija tikėjo, ir joje išsipildė tai, kuo ji tikėjo. Ir mums reikia tik tikėti ir mylėti tą, kuris paliko dangų ir atėjo pas mus, kad kiekvieną pakeltų ligi dangaus. Švč. Trejybės Elžbieta sušunka: ,,Aš suradau dangų žemėje, nes dangus yra Dievas, ir Dievas yra mano sieloje“. Kūdikėlio Jėzaus Teresę Kalėdų naktį paliečia atsivertimo malonė. ,,Tą šviesią naktį Jėzus, ką tik gimęs švelnusis Kūdikėlis, padarė mane tvirtą ir drąsią. Jis apginklavo mane savo ginklais, ir nuo tos palaimingosios nakties aš tapau nenugalima jokiame mūšyje“ (rankraštis).

Tačiau iš tiesų gimęs Kūdikėlis toks mažas, kad mes dažnai Jo net nepastebime per savo problemų gausybę. Kaip dažnai mūsų žvilgsniai nukrypsta į horoskopus ir stabus, į pasaulio dvasią ir rūpinimąsi savimi. Dievas mane myli beprotiškai, o aš kartais beprotiškai myliu visa, kas nėra Dievas. Ar tuomet įmanomas susitikimas su Kristumi? Tik tikėjimas yra pradžia dangaus ir laimės, kuria Eucharistijoje esantis Jėzus nori mane taip nuostabiai apdovanoti. Jis mums duoda viską, nes duoda save, o savyje – visą pasaulį. Mes darome klaidas bei nuodėmes, nes neįleidžiame Kūdikėlio į savo širdis ir šeimas. Jei pamilsime visa širdimi Dievą, tai sugebėsime mylėti ir vienas kitą. Šiandienis žmonių agresyvumas ir sumaištis rodo, kad juos veda ne Dievo dvasia, bet piktojo kėslai. Tik visiškas atsigręžimas į Dievą gali žmonėse pažadinti pasitikėjimą ir sugebėjimą vienas kitą mylėti ir vienas kitam atleisti. Jėzus sako: ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Šventajame Rašte parašyta: ,,Kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8,35). Ateinančius metus paskelbęs Pašvęstojo gyvenimo metais, popiežius Pranciškus nori atkreipti dėmesį į tuos vyrus ir moteris, kurie, ypatingai pamilo gyvenimą, pašvenčia jį ir atiduoda į Viešpaties rankas, trokšdami, kad Dievas per juos darytų nuostabius darbus pasaulyje. Žvelgdami į vienuolių pasišventimą ir šviesius veidus bei spindinčias akis, suprantame begalinį Dievo gerumą, suspindintį pašvęstojo gyvenimo asmenyse, kurie savo gyvenimą pastatė ant tvirtos amžinosios meilės uolos.

Brangūs broliai ir seserys, matydami, koks nuostabus, pilnas džiaugsmo, vilties, gerumo ir pasiaukojimo yra pašvęstasis gyvenimas, irgi statykime savo gyvenimą ant tvirtų meilės ir ištikimybės pamatų, nes Kūdikėlis Jėzus atėjo į pasaulį, kad ,,jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11).

Džiugių šventų Kalėdų ir Dievo palaimos 2015 metų kelionėje nuoširdžiai linki

* * *

Telšių vyskupijos ganytojų kalėdinis žodis

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės Krikščonys! Šiais metais Kalėdų šventėse dėl paūmėjusių savo, jau kaip senelio, senatviškų negalių nebepajėgiau šalia tradicinio Advento laiško, šalia Kalėdinio lankstinuko, kurį dalijome Jums Adventiniuose susitikimuose, parašyti Kalėdinio laiško. Prie pastarojo, t.y. Kalėdinio lankstinuko teksto, pridedu tik keletą žodžių.

Didelis rūpestis užgulė mane matant, kaip dar prieš Adventą buvo pradėtos triukšmingai švęsti Kalėdos, visai užmirštant Kalėdų Kristų, kurio Gimtadienį Kalėdose švenčiame. O ko savo gimtadienio proga Kristus iš mūsų laukia? – Kad tik mes Jį įsileistume į savo širdis, sielas, sąžines. Kad įneštume į mūsų namus, šeimas, draugų, bendradarbių susibūrimus Jo meilės šviesos spindulėlį, kad apsaugotų mus nuo klaidų ir nuodėmių pražūtingos tamsos, dvasinio, moralinio pasimetimo, nuo vidinio gyvenimo tamsos...

Mieli Broliai Seserys, nepaisant liūdesio dėl to mūsų ir Jūsų artimųjų būrio, kurie Advente ir net šią Kalėdų Naktį, šioje Kalėdų šventėje neišdrįso ateiti į Bažnyčią, bet su viltimi, kad vėliau ateis ne tik į Bažnyčią, bet ir prie klausyklos apsivalyti nuo netvarkingo, sujaukto gyvenimo klaidų ir nuodėmių, ir palengvėjusia širdimi kartu su Jumis, kartu su mumis visais džiaugdamiesi Kalėdų Kūdikiu, atėjusiu padėti kiekvienam iš mūsų ir mūsų artimųjų atgimti tikėjimu, viltimi ir meile Dievui ir artimui.

Visiems linkime sulaukti tikrų Kalėdų, Velykų švenčių, ne tik sulaukti tokių švenčių, bet ir prisidėti, kad tokios tikros Kalėdos, Velykos sugrįžtų į mūsų šeimas, į mūsų tėvynę, į pasaulio tautų šeimą...

Mieli Broliai Seserys, šiais, 2014, nerimo ir rūpesčių kupinais metais švęsdami Kalėdas, prisiminkime, kokias Kalėdas teko švęsti mūsų seneliams, tėvams, kokių įvairių Kalėdų švenčių buvo ir mūsų gyvenime. Kiek tokių, kurios išoriškai buvo be galo skurdžios bei sunkios ir ne tik priespaudos ar okupacijų metais... Bet kad išoriškai sunkiausiais laikais jos buvo pilnos Dievo palaimos... Bernardas Brazdžionis 1934 m. ekonominės krizės vakaruose metu rašė:

Žvaigždžių maldoj nuaidi amžių maldos,
ir ima gaust ir ima gaust varpai -
miegokit, erodai, miegokit, skurdžios mirties valandos,
miegokit, minios ir šalti kapai

raskris į vakarus pilkieji metų paukščiai,
nupjautas šienas vys, gėlė pas vieškelį nuvys,
banda ėdraus pakalnėje, bus nuganytos aukštumos,
į marių dugną pasiners žuvis...

Ir taip prijos prie Miesto du pavargę pakeleiviai,
o vakaras, o vakaras, o kur sustot -
kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
tu, Meilės motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo,
ir kiemsargiai ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau -
gal ciesorius, gal kaifas kur po prasto vyno neužminga,
o artinas jau evangelija, o jau...

Stalino represijų metais pirmąsias Kalėdas lageryje taip prisimena Lietuvos laisvės kovų dalyvis Vincas Seliokas knygoje „Atsiminimai“, Vilnius, 2001 m.

„1948-ieji slinko į pabaigą, artėjo šv. Kalėdos, tačiau mūsų 5-uoju, kaip jau minėjau, karantininiu laikomu lageriu, jo naujokais niekas nesidomėjo, nors nustatytas karantino laikas daugeliui buvo seniai pasibaigęs, o „liaudies priešų" lageryje susikaupė apie keturis tūkstančius. Vos ne kasdien į stotį atriedėdavo nuteistųjų prikimštas sąstatas, tačiau Intos rajono gyvenvietė nepajėgė priimti tokį didelį nuolat atvykstančios darbo jėgos srautą, į kitus Intos apylinkių lagerius (tuomet ten jų buvo 12) išvesdavo vien nedideles, kelių dešimčių kalinių grupes. Iki Naujųjų metų likus vos mėnesiui suvokėme, kad mūsų niekas niekur neperkels, tad ir šv. Kalėdų šventes praleisime tame pačiame lageryje. Nors jame reikėjo sunkiai dirbti, tačiau Intoje mus supo ne kalėjimų kamerų sienos, o kur kas didesnė erdvė, kurioje buvo galima laisvai judėti ir nutykojus palankią akimirką net slapta įsmukti į kitą baraką, aplankyti jame „gyvenančius" tautiečius. Tuomet vien mūsų lageryje jų buvo apie pusketvirto šimto, bet visus juos surinkti šventėms į vieną vietą buvo pavojinga, nes lagerio vadovybė tučtuojau būtų apkaltinusi ketinimu surengti sąmokslą ar sumąsčiusi kokią kitą nesąmonę. Nutarėme Kūčių vakarą praleisti tuose barakuose, kuriuose lietuvių buvo daugiau, o kitiems tautiečiams, gyvenantiems po kelis kitur, pasiūlyti nepastebimai prisijungti prie gausesnių būrelių. Mūsų barake lietuvių buvo ne per daugiausia, tačiau Kūčių vakaras – ne vien katalikų, bet ir kitų krikščionių šventė. Jai rengėsi keturiolika lietuvių ir vienas italas – lėktuvų konstruktorius inž. Belogombas; pakvietėme prisidėti ir lenkus, kelis ukrainiečius bei rusus, tačiau vėliau lenkai nutarė tą vakarą praleisti su savaisiais kitur, o stačiatikiai ukrainiečiai su rusais pranešė, kad jie, kaip įprasta, šv. Kalėdas švęs vėliau negu katalikai.

Artėjant šventėms pasitvirtino spėjimai, kad lagerio vadovybė įsakys neperdavinėti mums siuntų, tad Kūčių vakarienei surengti visi pagal išgales ėmėme kaupti šiokias tokias maisto atsargas. Švenčių išvakarėse patikrinus savotišką bendrą taupyklę paaiškėjo, kad aukos pranoko visus lūkesčius – sukaupėme apie dešimtį duonos dienos davinių, keliolika sūdytos plekšnės gabaliukų, du rublius pinigais ir net kažkuriam partizanui atsiųstą pusę kilogramo cukraus, kurį jis apdairiai išsaugojo! Aptikę tokius neregėtus lobius, už tuos porą rublių iš vieno namiškių remiamo ukrainiečio nusipirkome truputį kvietinių miltų. Iš jų mudu su Jonu Boruta (dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos tėvas) ant karštos barako krosnies, kur paprastai buvo džiovinama avalynė, iškepėme šližikų, dabar kūčiukais vadinamų, paskui juos sumetėme į pasaldinto vandens dubenėlius. Gerai išmirkę sūrius plekšnės gabaliukus, juos pašutinę, lengvai išrinkome visas ašakas. Švarią, nesūrią žuvies košę sumaišę su duonos trupiniais pakepėme ir taip pagaminome gardų paštetą, kurį buvo nesunku ir lygiomis dalimis paskirstyti.

Sėsti prie šventinio stalo nutarėme po vakarinio patikrinimo, kai prižiūrėtojai į baraką jau nebelandžiodavo. Pasikvietėme ir svečių, iš kurių iškiliausias, žinoma, buvo kalinys Telšių vyskupas P. Ramanauskas. Šalia jo ir inž. Belogombo vakarieniauti sėdome visi bene keturiolika barako lietuvių: kalvis nuo Alytaus Čepulis, K. Kavoliukas, studentai J. Poviliūnas ir A. Milašius, pora inžinierių – mudu su Jonu Boruta bei vienas iš keturių brolių partizanų – ūkininkas A. Rimša bei septyni jo bendražygiai, taip pat ūkininkai, darbininkai, kurių pavardžių, deja, neprisimenu. Vyskupas ant rankšluosčiais padengto stalo, prie paruoštų patiekalų padėjo iš Lietuvos atsiųstą pašventintą paplotėlį, kurį dabar vadiname – kalėdaitį. Prieš vakarienę vyskupas kreipėsi į mus pakiliu įžanginiu žodžiu, paskui visi mes suklaupę, kartu sukalbėję keletą maldų ėmėme laužyti kalėdaitį trupinėliais ir pasikeisdami jais, bučiuodamiesi sveikinome vienas kitą su įstabiąja šv. Kūdikėlio, mūsų Išganytojo gimimo švente. Ir iškilminga šventės dalis, ir bendra nuotaikinga vakarienė leido primiršti mus supančią žiaurią aplinką, tačiau žinodami, kad pirmąją šv. Kalėdų dieną vyskupas numatė dalyti šv. Komuniją, gana greitai išsiskirstėme, nes reikėjo nepastebėtiems prasmukti į kitus barakus, pas tuo metu lageryje kalėjusius keturis kunigus išpažinčių atlikti. Vyskupas dar tą pačią Kūčių naktį saugioje vietoje, vandentiekio bokšto užkaboryje aukojo šv. Mišias, o iš ten, jau auštant šv. Kalėdų rytui, pašventintus komunikantus kun. Antanas Viskantas atnešė į netoliese esantį 18-ąjį baraką. Mūsų paprašyti nuolatiniai jo gyventojai pakirdo kur kas anksčiau nei suskambėjo raginantys keltis bėgio dūžiai ir savo baraką paslaugiai užleido mums, tad į jį ryto tamsoje nepastebimai suplūdome net apie 150 tautiečių. Šv. Komuniją vyskupas dalijo užsislėpęs, mes greitai užleisdavome vietą kitiems kaliniams, tad viskas pavyko sėkmingai, prižiūrėtojai pražiopsojo net tai, kad lietuviai dar prieš suskambant bėgio dūžiams sugebėjo didžiuliu choru, be abejo, tik pusbalsiu sugiedoti ir porą kalėdinių giesmių... Šv. Kalėdų rytą mūsiškiame barake tvyrojo rimtis ir maldinga nuotaika, jos niekas netrikdė – lauke spigino net 48 laipsnių šaltis, tad visi statybų darbai lageryje tądien buvo atšaukti. Tiesa, kai kam reikėjo eiti valyti užpustytą geležinkelį, lagerio takus, tačiau tą katalikams šventą dieną mus pavaduoti pasisiūlė nemažai savanorių kitataučių, kurie neslėpė nuostabos, kad lietuviai tokie vieningi ir sumanūs...

Neramiais laikais šiemet švenčiame Kalėdas, išorinės ir savos, vidinės, grėsmės... Tačiau, nepaisant to, linkime palaimingų šv. Kalėdų vienybėje su Dievu, kuris palaimą žadą kiekvienam klaidas prisipažįstančiam, apgailinčiam ir besiryžtančiam iš jų keltis... Net ir sunkiausioje situacijoje atsidūrusiems Betliejaus tvartelyje gimęs Kūdikėlis žada palaimą ir dvasinę atgaivą. Dievo palaimos Jums visiems!

* * *

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Šventų Kalėdų laikas kasmet ypatingas. Jį kai kada net vadiname stebuklingu. Šiuo laiku vieni kitiems parodome daugiau gerumo, keičiamės dovanomis, atsigręžiame į silpnuosius, skurstančius. Šiltesnis bendravimas bent trumpam pakeičia kasdieninį santykį su aplinkiniais žmonėmis, skatina parodyti daugiau geranoriškumo.

Papuoštos vitrinos, pastatai, namų vidus, visas šventinis sujudimas kartais net nustelbia pačią svarbiausią priežastį, šį metą darančią tokį nepaprastą. Tad norisi atkreipti dėmesį į tai, kas Kalėdose svarbiausia. O pagrindinę šios šventės žinią Viešpaties angelas perteikia Betliejaus piemenėliams. Ją girdime skaitomą Bernelių šv. Mišių Evangelijoje: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10–11).

Taigi Jėzaus – Išganytojo, Viešpaties, Mesijo gimimas Betliejuje yra svarbiausia šventinė žinia. Išgirdę kalbant apie Kalėdas kaip apie šventę be Kūdikio Jėzaus gimimo paminėjimo, nesileiskite apgaunami. Be Jėzaus Kalėdų tiesiog nėra.

Gyviausiai Jėzaus gimimą išgyvename apsilankydami Dievo namuose – bažnyčioje. Prakartėlė, simboliškai vaizduojanti piemenis su savo banda, Mariją, Juozapą ir Kūdikėlį Jėzų, mums padeda mintimis persikelti į tolimus laikus, į visai kitą pasaulio vietą. O tokia patirtis, sujungta su malda, liturgijos šventimu, mus dvasiškai priartina prie pačių šv. Kalėdų istorijos ištakų, padaro Kristaus gimimą mums artima ir labai svarbia dvasine tikrove.

Per šv. Kalėdas dažnai minime Šventąją Šeimą. Juozapas ir Marija yra patys artimiausi iš visų žmonių į pasaulį ateinančiam Dieviškajam Kūdikiui. Šiemet džiugiu švenčių laiku, kartu užbaigdami Šeimos metus, prisiminkime ne tik Mariją ir Juozapą su kūdikiu Jėzumi, bet ir daugybę šeimų mūsų krašte. Tas, kurias gerai pažįstame, su kuriomis dalijamės kasdienos rūpesčiais ir džiaugsmais. Taip pat ir tas, kurioms gyvenimas klostosi sunkiai, kurioms stinga sutarimo, darbo, namų šilumos, reikia palaikymo, pagalbos iš šalies.

Kiekviena šeima yra daug kuo panaši į Šventąją Nazareto šeimą. Ji priima gyvybę, kuri vienija visus jos narius. Šeimoje geriausiai rūpinamasi vaikų, o kartu ir visų jos narių gerove. Šeima moko, auklėja, tampa saugiu prieglobsčiu. Ji kartu ir bendrystės vieta, kurioje mokomasi gerbti, vertinti, mylėti savo artimą. Šeima tai ir pirmoji Bažnyčia, joje vaikai pirmiausiai išgirsta apie Dievą, čia išmoksta pirmąsias maldas, o vėliau krikščionių tikėjimo turtingumą pažįsta savo parapijos bendruomenėje. Šeimoje gimsta tikrieji pašaukimai šeimai, kunigystei ar vienuolystei; pastarąjį pašaukimą popiežius Pranciškus ypač išryškino paskelbdamas Pašvęstojo gyvenimo metus. Tai galimybė dėkoti Dievui už vienuolius, vyrus ir moteris, kurių pašaukimo istorijos bei įvairiopos tarnystės praturtina visą Bažnyčią.

Šventoji Šeima, ypač šiuo šventu Kalėdų laiku, mus moko suprasti, kokia palaiminga ir svarbi yra šeima tiek kūdikiams, tiek vyresniems vaikams, kiek daug ji duoda ir suaugusiems, ir senoliams. Ji Dievo Kūrėjo norėta, numatyta ir yra palaiminga žmogui visais laikais bei visais gyvenimo tarpsniais.

Kalėdos mums atskleidžia, kokia didelė yra Dievo numatytos vyro ir moters santuokos vertė. Ir Juozapas su Marija praėjo sužadėtinių pasirengimo santuokai kelią, numatytą to meto hebrajų tradicijos. Pagal tą tradiciją Juozapas parsivedė Mariją į savo namus gyventi bendrą šeimos gyvenimą. Dievas juos tam parinko ir paruošė, kad jie tinkamai priimtų Dieviškąjį Kūdikį. Marija su Juozapu, globodami Jėzų, patyrė daug išbandymų, vargų, net persekiojimų. Tuo Dieviškoji Apvaizda mus moko, kad šeimas turime palaikyti, joms padėti įvairiose sunkiose gyvenimo situacijose.

Mūsų laikais daug yra šeimų, kurias slegia ekonominiai sunkumai, nedarbas, negebėjimas apsirūpinti būtiniausiais dalykais. Daug yra šeimų, kurių nariai sunkiai serga, kurios sunkumų akivaizdoje praranda viltį. Nemažai sutuoktinių išsiskiria taip sužeisdami vaikus, atnešdami daug skausmo artimiesiems.

Šių metų spalio mėnesį Vatikane vykusiame viso pasaulio Vyskupų sinode ypač įsiminiau vieno vyskupo iš Afrikos pasakojimą. Jo liudijimu, pagal senas jų šalies genčių tradicijas, jei šeimoje pašlyja santykiai tarp vyro ir žmonos, yra įprasta, kad du artimi giminaičiai iš vyro ir žmonos pusės padeda sutuoktiniams vėl surasti bendrą kalbą ir išsaugoti šeimą, nepakenkti vaikams. Jei tai nepadeda, susiburia dar platesnis giminių būrys iš abiejų pusių ir, kaip minėjo vyskupas, dažniausiai pavyksta išsaugoti šeimą. Po pirmųjų žingsnių giminės solidariai dar kurį laiką palydi sutuoktinius savo pagalba.

Mūsų šalyje taip pat reikalinga pagarbi ir geranoriška pagalba sunkumus išgyvenančioms šeimoms. Tokį gražų artimo meilės darbų pavyzdį rodykime pirmiausia krikščioniškoms šeimoms.

Šiuo šventu Kalėdų laiku melskime, kad Dievas, užtariant Šventajai Nazareto šeimai, lydėtų ir stiprintų visas šeimas. Melskime, kad jos pajėgtų įveikti kasdienio gyvenimo sunkumus ir žengti vienybės keliu. Melskime, kad jaunimas nebijotų įsipareigoti visą gyvenimą trunkančiai ištikimybei, kad tarpusavio meilė, pagarba ir supratimas kartu su gyvu tikėjimu būtų mūsų krašto šeimų tvirtumo pagrindas.

Visus nuoširdžiai sveikinu ir linkiu džiaugsmingų šv. Kalėdų vienybėje su Viešpačiu.

* * *

Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundo Putrimo sveikinimas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Sveikinu Jus su Šv. Kalėdom.

Indoeuropiečių prokalbėje Namai - ḱóymos (išsaugotas lietuviškame žodyje kaimas) yra tai, kas brangu, kas mylima, prie ko galima prisiglausti. Pasak evangelisto Luko, kūdikėlis Jėzus gimsta tvarte. Jis paguldomas ėdžiose, bet į rankas paimamas motinos Marijos ir Juozapo – žmonių, kuriems jis brangus ir mylimas, kurie, su laiku, ir jam taps tokie pat brangūs ir mylimi, ir prie kurių prisiglausdamas jis visada pajus savo tikruosius žemiškus namus. Pasak tradicijos, šie žemiški namai – motina ¬– paimami Sūnaus į dangų. Marijos Ėmimo Dangun šventė tad gali būti vadinama Jėzaus žemiškų namų tapimo dangiškaisiais švente.

Linkiu, kad Šventų Kalėdų rytą – ir kievieną savo gyvenimo rytą - kiekvienas iš jūsų turėtumėte šalia savęs tuos gyvuosius namus, kuriuos norėtumėte su savim nusinešt į dangų, prie kurių norėtųsi prisiglausti. Joks kitas bendravimas neperteiks nei jų šilumos, nei artimumo.

Namai – tai ne tik vieta, kur gimėm. Namai yra ir ten, kur mes atgimstame širdimi ir dvasia. O atgimstame visada nuoširdžiame santykyje ir susitaikyme su kitu – Dievu ir artimu. Tokiu atvėju Bažnyčia tampa tikrų namų vieta – gimimo ir atgimimo erdvė. Kiekvienas yra kviečiamas pažvelgti į save ir į kitą, kaip į artimą, kaip į namus, kuriuose galime atgimti, kuriuos galima pamilti ir be kurių pasijaučiame benamiais.

Tiesa, kai kuriuose mūsų namuose ar bendruomenėse būna nesutarimų, bet neapleiskime jų – ieškokime tarpusavio vienybės ir tos namų ramybės, kurią Kalėdų dvasia kviečia išgyventi.

Prašau ir meldžiu, kad Viešpats saugotų Jūsų namus ir Jūsų meilę Jam, nes kiekvieną, mylintį Jį, lydi pažadas: “Kas myli mane, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes ateisime pas jį ir apsigyvensime” Jn 14, 23.

Dievas teapsigyvena Jūsų namuose, kartu su Jo palaima nešančia ramybe.







All the contents on this site are copyrighted ©.