Popiežiaus sveikinimai Vatikano darbuotojams: „Rūpinkitės“ (+ video)

Tuoj po susitikimo su Kurijos vyresniaisiais ir Šventojo Sosto dikasterijų vadovais Šventasis Tėvas, tarsi pratęsdamas šį susitikimą, Pauliaus VI salėje susitiko ir su visais tais, kurie dirba Šventojo Sosto ir Vatikano Miesto Valstybės institucijose. Galima pridurti, kad šis susitikimas yra naujovė, nes iki šiol popiežiai tradiciškai prieš šv. Kalėdas susitikdavo tik su Kurijos vadovais. Pranciškus pasakė, kad norėjo susitikti su tais, kurie kartais ironiškai pavadinami „nematomaisiais“: sodininkais, valytojais, raštininkais ir pan.

„Puikybė angelus pavertė velniais, o nuolankumas žmones padarė lygiais angelams“, šv. Augustino žodžiais kreipėsi į klausytojus popiežius, visus sveikindamas su Viešpaties Kalėdomis, dėkodamas už darbą, tiek italams, tiek atvykusiems iš kitų šalių. Jis pakvietė Vatikane dirbančius apsvarstyti tai, ką jis pasakė savo kalboje Kurijos ir dikasterijų vadovams, taip pat atlikti sąžinės apskaitą ir priimti Viešpaties gailestingumą.

Kaip ir pirmajame ryto susitikime, taip ir šiame Šventasis Tėvas rėmėsi didžiuoju apaštalo Pauliaus palyginimu apie Bažnyčią kaip Kristaus mistinį Kūną, kuriame visi yra harmoningai ir organiškai susiję, kuriame vienoms kūno dalims reikia kitų, kuriame kūno nariai rūpinasi kitais nariais. Jei kenčia vienas, kenčia ir kiti. Jei pagerbiamas vienas, džiaugiasi ir kiti (žr. 1 Kor, 12).

Būtent rūpestis, atidumas vienas kitam, stengimasis vienas dėl kito, kaip vidinė ir išorinė nuostata, visus susieja. Tad Šventasis Tėvas išsamiai kalbėjo apie to „rūpinimosi“ prasmes.

Pirmiausia jis kvietė rūpintis savuoju dvasiniu gyvenimu ir ryšiu su Dievu, nes tai yra krikščionio stuburas, viso to, ką jis sako ir daro atrama. Krikščionio gyvenimas be maldos, sakramentų ir Dievo žodžio neišvengiamai sulėkštėja ir išdžiūsta; rūpintis savo šeimos gyvenimu, duodant jos nariams pirmiausia laiką, dėmesį ir meilę, o ne pinigus; rūpintis santykiais su kitais, paverčiant tikėjimą ir žodžius gerais darbais, ypač stokojantiems; rūpintis kalba, išgryninant ją nuo įžeidimų, vulgarybių ir nuosmukio žodyno; rūpintis širdies žaizdomis, atleidžiant mus sužeidusiems ir apmąstant sužeidimus, kuriuos patys padarėme; rūpintis savo darbu, kad jis būtų dirbamas gerai ir tuo pat metu nuolankiai, dėkojant Viešpačiui; rūpintis, kad mūsų vidinės taikos nerytų pavydai, geismai, neapykanta ir negatyvūs jausmai; rūpintis, kad nepasiduotume nuoskaudoms, kurios veda link keršto, saugantis tingumo, lemiančio egzistencinę eutanaziją, teisuoliškumo, tampančiu puikybe, skundimusi, atvedančiu iki nevilties; rūpintis silpnesniais broliais – senoliais, ligoniais, alkanais, benamiais ir svetimšaliais: pagal tai būsime teisiami.

Kiekvienas iš mūsų gali pagalvoti: „kuo turėčiau rūpintis daugiausia“. Pagalvoti: „šiandien pasirūpinsiu šiuo dalyku“, ragino Šventasis Tėvas, dar kartą ypač paskatindamas rūpintis šeima.

Pagalvokime, kaip pasikeistų mūsų pasaulis, jei kiekvienas iš mūsų pradėtų tuoj pat, čia, rimtai ir dosniai rūpintis savo santykiu su Dievu ir savo artimu, jei praktikuotume evangelinę aukso taisyklę: „elkitės su žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad jie su jumis elgtųsi“; jei žvelgtume vienas į kitą, ypač į vargšą, su tokiu gerumu ir švelnumu, kaip Dievas į mus žvelgia, mūsų laukia ir mums atleidžia, jei nuolankume parodytumėme savo jėgą, - sakė Pranciškus. Tai, pasak jo, yra tikros Kalėdos: Dievo neturtingumo šventė, nuskurdinant save ir priimant žmogaus prigimtį. Ir ypač tai taikos šventė, nes kūdikėlis Jėzus neša taiką: tarp dangaus ir žemės, tarp širdžių, tarp tautų. Bet šiai taikai taip pat reikia mūsų rūpesčio ir mūsų entuziazmo, kad suledėjusios širdys būtų sušildytos, nusivylusios sielos padrąsintos, užgesusios akys įžiebtos Jėzaus veido šviesa.

Susitikimą popiežius Pranciškus užbaigė atsiprašymu už savo ir savo bendradarbių trūkumus, už skandalus, kurie visiems taip pakenkė. Ir dar kartą paprašė melstis už jį ir kartu su juo. (Vatikano radijas)