Ketvirtasis Advento sekmadienis

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1,26-38)

DIEVAS SU MUMIS, Mons. Adolfas Grušas

Iki Kalėdų likos tik kelios dienos, ir, kaip visuomet, mes jaučiamės joms nepasirengę… Todėl šį, paskutinį Advento sekmadienį, Bažnyčia mus tarsi paima už rankos, kad parodytų mums tą, kuri geriausiai išgyveno Dievo laukimą: Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Žvelgdami į ją, mes labai greitai galime suprasti, kas yra Kalėdos, kad tai ne vien prieš daugelį metų įvykusio istorinio fakto atminimas, bet tai, kas vyksta dabar – Dievo įsikūnijimas mumyse.

Evangelistas sako, kad angelas atėjo pas Mariją, į jos namus. Tai buvo eilinė diena ir įprasta vieta. Didinga žinia buvo paskelbta namų aplinkoje. Mes žinome, kad Dievas tarsi paliečia mus, praneša mums savo žinią tuomet, kai šventės dieną dalyvaujame Mišiose bažnyčioje, kai, apimti jaudulio, džiaugiamės, kad esame su Juo. Labai gera galvoti, kad Dievas lygiai taip pat prisiliečia prie mūsų ne vien didingų iškilmių metu vyskupo katedroje, bet mūsų kasdienybėje. Jis, tikroji Begalybė, kuri Mišių metu save sumenkina iki staltiesės, gabalėlio duonos ir lašelio vyno, mūsų gyvenime pasirodo ten, kur nė negalėjome pamanyti.

Mes, lietuviai, turime vieną vertimo problemą, dėl kurios angelo pasveikinimas taip ir liko tik pasveikinimu: „Sveika, Marija“. Iš tiesų pirmasis angelo ištartas žodis yra „chaire“ – džiaukis, būk laiminga. Dangaus pasiuntinys nesako Marijai: „Kelkis, nusilenk, klaupkis“, bet vien tik: „džiaukis“. Šie angelo žodžiai gali būti pavadinti pirmuoju Evangelijos skelbimu – tai tikrai džiugi naujiena, kuri žmonijai Marijos asmenyje paskelbiama, dar nesulaukus jokio atsakymo. Tikėjimas yra pagrįstas džiaugsmu ir tai dar aiškiau parodo tolesni angelo žodžiai „malonėmis apdovanotoji“. Be abejo, tai sakoma Marijai, tačiau drauge panaši žinia gali būti skelbiama kiekvienam iš mūsų, nes mes esame pripildyti Dievo gyvybės, Dievas mus myli be jokių mūsų nuopelnų, švelniai, kaip negali mylėti niekas pasaulyje. Marija vadinama „numylėta Dievo dukra“, tačiau tai yra ir mūsų vardas.

Galiausiai angelas prideda: „Viešpats su tavimi“…

Tai pati geriausia žinia mums. Mano, gal ir ne pačiame nuostabiausiame, gyvenime su manimi yra Viešpats. Tame išsiblaškiusiame ir rūpesčių kupiname gyvenime Viešpats vis tiek yra su manimi. Angelas, prabilęs į Mariją, tarsi aidu kartoja jai ir mums senus Biblijoje užrašytus žodžius: „Aš būsiu su tavim, kur tu beeitum“. Tai savo kūrinius mylinčio Dievo žodžiai. Jų niekada niekas kitas negalės ištarti, kaip mus bemylėtų: „Esu su tavimi, kur tik bebūtum“. Niekas negali būti kartu su mumis visuomet, išskyrus Dievą. Niekas niekada nebuvo su mumis, kai atlikome gerus darbus, ir tada, kai klydome, kai praradome viltį ir vėl ją suradome,- vien tik Dievas. Neveltui Išganytojas prieš žengdamas į dangų pakartojo juos savo apaštalams: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.

Tai reiškia: kai bus atbaigtas Jo Įsikūnijimas…