Branduolinių sprogimų aukų liudijimai. Pranciškaus kreipimasis

Antradienį, gruodžio 9 dieną Vienoje baigėsi konferencija, trukusi dvi dienas, apie humanitarines branduolinių ginklų pasekmes. Daugiau nei 150 valstybių pasiuntė į ją savo delegacijas, tai rodo, kad branduolinis nusiginklavimas iš tiesų rūpi tarptautinei bendruomenei, kad nerimas dėl to, kad kažkas šiuos baisius masinio naikinimo ginklus gali pažadinti iš snaudulio, neišnyko.

Apie jų pasekmes konferencijoje pasakojo tie, kurie su jais tiesiogiai susidūrė. Pirmiausia japonė Setsuko Thurlow, išgyvenusi branduolinės bombos sprogimą Hirosimoje. Kai JAV oro pajėgos numetė bombą šiame mieste, jai buvo trylika metų. Ji regėjo blyksnį, sprogimą, jautė milžiniško karščio bangą, pelenais pavertusią tuos, kurie buvo arčiau sprogimo centro, galiausiai oro smūgio bangą, namų sienomis užvertusią tuos, kurie buvo tolėliau. Iki šiol atsimena pirmąsias minutes po sprogimo, svirduliuojančius žmones, be rūbų, su nuplėštomis kūno ar odos dalimis, paklaikusius. Iš 360 tūkstančių Hirosimos gyventojų daugiau nei 250 tūkstančiai žuvo nuo tiesioginio sprogimo, griuvėsiuose ir nuo radiacijos: daugiausia moterys, vaikai ir seneliai. Akies mirksniu mylimas miestas tapo dykyne. O išgyvenę sprogimą, sudėję daugybę pastangų tarp pelenų sukurti sau naują gyvenimą, dar ir šiandien miršta nuo radiacijos pasekmių.

Mes, išgyvenusieji, esame įsitikinę, kalbėjo Setsuko, kad joks žmogus neturi daugiau patirti nežmogiškos, amoralios, žiaurios atominio bombardavimo patirties. Mūsų misija yra perspėti pasaulį apie branduolinės grėsmės pavojų ir padėti žmonėms suprasti branduolinių ginklų neteisėtumą ir blogį. Mes tikime, kad žmonija ir branduoliniai ginklai negali sugyventi. Jie turi būti visiškai uždrausti, pasaulis turi būti išvalytas nuo jų. Ir mus frustruoja maža pažanga. Kiek dar branduolinės valstybės grasins gyvybei?

Konferencijoje taip pat liudijo tie, kurie tapo branduolinių eksperimentų aukomis. Tai kazachas Karipbek Kuyukov, gimęs kaime už šimto kilometrų nuo Semipalatinsko, Sovietų Sąjungos branduolinio testatavimo centro. Jo tėvai nuo kalvos matydavo, radijui pranešus apie „taikius branduolinius sprogimus“, branduolinius „grybus“. Kai jis gimė, neturėjo rankų – tai radiacijos pasekmė. Per 40 metų buvo įvykdyta 470 bandymų, aplinkinių žemių gyventojams nesuvokiant, kad prieš juos yra vykdomas nusikaltimas. Buvo meluojama, kad radiacija nepakenks nei žmonėms, nei florai, tuo pat metu tiriant radiacijos pasekmes. Tai buvo mirties nuosprendis – ir ne vien to meto gyventojams. Radiacijos pasekmės perduodamos dar penkias šešias kartas. Aš nebenoriu, kad tokie dalykai pasikartotų kažkur planetoje. Tad ką darysime, ką pasirinksime? - sakė kazachas.

Liudijo taip pat Sue Coleman-Haseldine, aborigenė iš Australijos. Ji gimė netoli dykumingos teritorijos, kurioje 1953 metais, kai jai buvo dveji, britai ir australai pradėjo branduolinius bandymus. Jiems toji žemė atrodė nevertinga. Aborigenai tuo tarpu čia gyveno nuo amžių. Jiems ši žemė buvo supermarketas, vaistinė, mokykla ir bažnyčia. Daug žmonių susirgo ir mirė, taip pat, nepamirškime, ir gyvūnai. Branduoliniai bandymai tęsėsi iki 1963 metų, britų ir australų vyriausybės didžiavosi jų sėkme. O žemė buvo užteršta, šimtus kilometrų nuo bandymų vietos. Kilo anksčiau neregėti dulkių štormai. Žmonės sužinojo naujos ligos pavadinimą – vėžys. Padaugėjo nevaisingumo, apsigimimo, ankstyvų gimdymų, kitų ligų. Yra kapinių, kuriose palaidoti nuo radiacijos mirę baltųjų vaikai. Kiek mirė aborigenų vaikų, niekas nepasakys: jų nebuvo galima laidoti baltųjų kapinėse. 2006 metais ji, pasakojo aborigenė, buvo šokiruota sužinojusi, kad ko gero sėklos, vaisiai ir šaknys, kuriais žmonės regione minta kiekvieną dieną dar ir šiandien, taip pat yra radioaktyvūs.

Į konferencijos organizatorius, koordinatorius ir dalyvius ilgoje žinioje kreipėsi popiežius Pranciškus. Jis ypač šiltai sveikino branduolinių sprogdinimų liudytojus ir aukas, sakydamas, kad jie yra „pranašiški balsai“, kuriuos žmonija turi išgirsti. Popiežius rašė apie globalinę etiką, kuri turi pakeisti abipusio sunaikinimo grėsmės doktriną. Ši doktrina negali būti brolybės ir taikaus tautų sugyvenimo garantu. Laikas baimės logiką pradėti keisti atsakomybės etika. Taika ir saugumas, vieni iš giliausi žmogaus troškimų, kylančių iš Kūrėjo, negali būti garantuoti vien ginklais. Laikas koncentruotis ne į branduolinio ginklo naikinamąjį potencialą, o į nereikalingas ir nepataisomas kančias, kurias jie neša. Kariniuose kodeksuose ir tarptautinėje teisėje yra smerkiamas nereikalingų kančių sukūrimas, tai dar labiau galioja branduolinių ginklų atveju. Laikas nebeskurdinti tautų branduolinės ginkluotės išlaidomis, kurias galima panaudoti daug geriau žmonių labui. Tikra taika nėra karo nebuvimas, bet teisingumas, vystymasis, pasitikėjimas, teisės, skirti visiems. Tokia taika, kaip ir pasaulis be branduolinių bombų, yra įmanoma, tvirtai įsitikinęs popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)