Pirmasis Advento sekmadienis

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13,33-37)

DOVANA NEŽINOTI, Mons. Adolfas Grušas

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas. Nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje…“

Mums atrodo, kad turime teisę žinoti viską ir manome, kad jau bent savo ištikimiems sekėjams Išganytojas galėjo atskleisti paslaptį apie savo atėjimo laiką. Tiesa, pamirštame, kad Jėzus yra aiškiai pasakęs: „Tos dienos ar valandos nežino niekas: nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas.“ Šis palyginimas, kurį girdime šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje – tai tik priminimas ir įspėjimas apie tai, jog turime būti pasirengę stoti Dievo akivaizdoje. Manyčiau, jog tokia paslaptis – tai ne kas kita, kaip dangaus Tėvo dovana mums: nežinoti Viešpaties atėjimo momento.

Juk iš tiesų mes nesame pašaukti vien laikinam gyvenimui žemėje, bet visiems laikams, begalybei. Todėl nežinojimas šia prasme tampa atsivėrimu begalinei vilčiai. Tai, kad mes nežinome ateities įvykių, neturi mūsų gąsdinti ir beviltiškas dalykas būtų ieškoti atsakymo pas būrėjus, įsivaizduoti, kad kažkas gali duoti labai tikslų horoskopą ar, dėliodamas kortas, išpranašauti ateitį. Toks elgesys ne tik kad būtų nenaudingas, bet priešingai: dar labiau padidintų mūsų netikrumą ir baimę. Šia prasme toks nežinojimas yra laisvės dovana. Žmogus klysta, norėdamas viską kontroliuoti. Mes, krikščionys, žinome, esame tikri, kad tikrai ateis mūsų susitikimo su Viešpačiu akimirka. Mes esame už mus didingesnio plano dalyviais ir žvelgiame į ateitį su pasitikėjimu.

Tiesa, klausantis palyginimo apie išvykusį tolimon kelionėn namų šeimininką, ir matant jame Dievo įvaizdį, pirmiausia gali aplankyti nusivylimo jausmas: Jis iškeliavo, atsisakydamas viso to, kas Jam buvo brangu. Iš tikrųjų taip nėra: Dievas nieko neatsisakė, bet viską paliko savo tarnams, paskirstydamas jiems darbus. Juk tie tarnai – tai mes, kuriems Viešpats parodė nepaprastą pasitikėjimą. Drauge tai ir milžiniška mūsų pečius užgulusi atsakomybė. Šis pasitikėjimas ir atsakomybė parodo, kokie tvirti saitai sieja Dievą su žmogumi.

Žmogus nėra nei pasaulio, nei jam patikėtos pasaulio istorijos dalelės visiškas valdovas. Jis gerai atliks savo uždavinį, jei tvarkys viską pagal Dievo valią ir nenustos vilties. Tik jei mes nustojame laukę ir tikėjęsi, nuleidžiame rankas, mes nebeatliekame mums pavestos užduoties…

Todėl ir galime sakyti, kad nežinoti „dienos ir valandos“, kai susitiksime su Viešpačiu, yra dovana ir malonė. Taip mums paprasčiau susikoncentruoti į tai, ką darome dabar, atrasti Apvaizdos mums šiandien siūlomas dovanas ir, kas žino, galbūt ir išvysti savo Viešpaties Veidą, nušviečiantį mums ateitį…