Kardinolas W. Brandmuller: Ką Bažnyčia gali duoti Europos ateičiai?
Kokia yra bendros Europos ateitis? Ką tokiai Europai gali duoti Bažnyčia, perdavusi
Atėnų, Jeruzalės ir Romos dvasinį ir kultūrinį paveldą, kuris yra Europos civilizacijos
pamatas, jos šaknys? Tai klausimai, į kuriuos bandė atsakyti kardinolas Walter Brandmuller,
Popiežiškojo istorinių mokslų komiteto pirmininkas emeritas, dalyvaudamas konferencijoje,
skirtoje šv. Benedikto paskelbimo Europos globėju 50-osioms metinėms. Jo atsakymas
– padedant atkurti prigimtinius žmogaus ir visuomenės gyvenimo pagrindus.
Ant
kokių pamatų galime kurti Europos ateitį? Kasdien matome žinias apie chaosą skleidžiančias
spekuliacijas, apie sukčiavimus, apie finansinius interesus, apie abortą, apie eutanaziją:
tiek, kad jų beveik nebepastebime. Tai nėra tokia Europa, kurios galime linkėti ateinančioms
kartoms.
Štai čia išmuša Bažnyčios, katalikų valanda. Pirmiausia, primenant
prigimtinį moralinį įsakymą, kuris galioja visiems žmonėms, ne vien katalikams. Bažnyčia
saugo ir skelbia ne vien Evangeliją, bet taip pat save suvokia ir save parodo kaip
prigimtinio, tiesos, gėrio, grožio paveldo skleidėją.
Gerai žinomi teisinio
pozityvizmo protestai prieš prigimtinį įsakymą, pripažįstant teise tik tas normas,
kurios buvo paskelbtos teisėto autoriteto. Tačiau teisinis pozityvizmas galiausiai
tampa nekontroliuojamu teisiniu reliatyvizmu. Pavyzdžiui, pagal teisinio pozityvizmo
principus Vokietijos nacistinis režimas neabejotinai į valdžią atėjo teisėtai. Tad
kodėl bausti, kaip buvo padaryta Niurnbergo teisme, tuos, kurie vykdė šio teisėto
režimo įsakymus? Gal šis teismas buvo tik laimėtojų kerštas?
Prigimtinis įstatymas
remiasi prielaida, kad kūrinijoje yra tvarka, kurią galima atpažinti protu. Ši tvarka
yra solidus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo pamatas. Ši tvarka yra ankstesnė už
bet kokią valdžią ir teisinį autoritetą. Teisė yra tai, kas teisinga, o ne atvirkščiai
– teisinga tai, kas teisė.
Antra, Bažnyčia turi padėti visuomenei suprasti,
kad egzistuoja objektyvi tiesa. Gerai žinomi kritika tokios objektyvios tiesos egzistencijai,
siekiant ją pakeisti kitais kriterijais, nuo pat 17 amžiaus. Dabar galime pažvelgti
į šių alternatyvių pasiūlymų socialinius, kultūrinius ir politinius vaisius – o jie
kartūs.
Pavyzdžiui, utilitaristams pagrindinis kriterijus yra naudingumas.
Klasikinis utilitaristo pavyzdys gali būti Jėzaus pasmerkimui pritaręs aukštasis kunigas
Kajafas, pasakęs, jog geriau miršta vienas žmogus, nei kenčia visa tauta. O ar kaltinimai
Jėzui buvo teisingi, nesvarbu.
Taip pat populiarus pragmatizmas, kuris vadovaujasi
įgyvendinamumo kriterijumi, sprendžiant praktines problemas. Pragmatikas yra Pilotas,
kuris vardan taikos ir tvarkos Jeruzalėje atiduoda Jėzų nukryžiavimui, nepaisydamas
tiesos klausimo. Dar radikalesnis yra reliatyvizmas, kuris neigia tiek tiesos, tiek
visuotinių moralinių normų egzistavimą, nes viskas esą priklauso nuo individualių
ar istorinių aplinkybių, kurios keičiasi.
Bažnyčia turi pabrėžti, kad lemiamas
klausimas nėra „kam tai naudinga“ ar „kaip tai padaroma“, bet ar tai „atitinka tiesą“.
Reikia parodyti prieštaravimą tų, kurie skelbia tiesą, kad protas yra pajėgus tik
parodyti, kad tiesa neegzistuoja. Juk ir mokslai leidžia tiesiogiai patirti tiesą,
kaip proto atitikimą tikrovei. Be tiesos asmenys tampa tik vienas į kitą besidaužančiais
atomais, kuriems neįmanoma susikalbėti, gyvenantiems „visų karo prieš visus“ sąlygomis,
be galimybės sukurti teisingos tvarkos.
Trečia, Bažnyčios uždavinys yra išlaikyti
atviras duris transcendencijai, šviesai apie žmogaus ir visuomenės gyvenimo prasmę,
nors, rodos, netrūksta pastangų save amputuoti nuo prielaidos ar intuicijos apie Kūrėją.
Prigimtinis įstatymas, tiesa ir atvirumas antgamtiškumui: tai nėra savaime
religiniai ar krikščioniški teiginiai, jie gali būti ginami bet kokiame racionaliame
pokalbyje. Kita vertus, tai yra derlinga dirva Evangelijos sėklai sudygti.
Kaip
Bažnyčia gali kalbėti apie šias tris temas? Kaip ji gali įtakoti visuomenę, be krikščioniškų
partijų, visuomenės informavimo ir formavimo priemonėms dažniausiai skeptiškai žiūrint
į Bažnyčios misiją? Lieka tik argumentacijos jėga, susijusi su tikinčiųjų skaičiumi
ir socialiniu svoriu. Ši argumentacija labiau nei praeities kritika galėtų būti utopistinė,
kalbant apie daug žmoniškesnės visuomenės sukūrimą nei toji, kurioje gyvename dabar.
(Vatikano radijas)