Ką reiškia malda už taiką? Tai ne Dievo informavimas, bet taikdario malonės prašymas

Ką mes darome, kai meldžiamės už taiką? Pirmiausia aiškiai pasakykime, ko mes nedarome. Yra aišku, kad mes neinformuojame Dievo apie liūdną pasaulio padėtį. Dievas apie tai žino daug geriau, nei mes. Aišku, kad mes nesakome Dievui, ką Dievas turėtų daryti. Galime pasitikėti, kad Dievas geriau už mus žino, ką daryti. Malda pirmiausia ir daugiausia yra vidinio pasikeitimo laikas. Kai meldžiu už taiką, aš prašau būti paverstas taikos instrumentu, taikdariu. Prašydamas šios malonės aš suprantu, kiek daug prievartos, karo ir terorizmo yra mano viduje. Aš suvokiu kaip daug mano gyvenimas, mano žodžiai ir veiksmai neatitinka to, ko aš meldžiu, - taip spalio pabaigoje, Jeruzalėje, tarpreliginiame susitikime už taiką kalbėjo t. David Neuhaus, atsakingas už hebrajiškai kalbančių katalikų bendruomenę Izraelyje.

Susirinkome čia – žydai, krikščionys ir musulmonai – melstis už taiką. Kartu kreipiamės į Dievą mūsų Kūrėją, žodžiais, kurie atspindi mūsų skirtingas, tačiau susijusias tradicijas, prašome Dievą palaiminti mus taika, - sakė kunigas.

Aš prašau, - tęsė jis, - kad turėčiau drąsos laikytis savo įsitikinimų. Aš prašau, kad mano mintys, mano žodžiai ir mano veiksmai, ką padarau ir ko nesugebu padaryti, atitiktų mano maldą. Aš prašau, kad būčiau pripildytas Dievo kvėpavimo, taikos Dvasios, tarnaučiau kaip šios Dvasios apaštalas, nešdamas taiką kur tik einu.

Tačiau malda taip pat yra bendruomeninis veiksmas. Kai meldžiame už taiką savo bendruomenėse, panašiai turime suprasti, kaip mūsų bendruomenės prisideda prie taikos trūkumo ir prašyti atleidimo. Mes turime melstis nuolankiai, atgailaudami dėl to, kiek mes, kaip bendruomenė, prisidėjome prie liūdnos pasaulio būklės.

Mes prašome, kad maldos metas taptų pranašyste, kuri leistų išvysti tai, kas yra už mūsų pastatytų sienų, leistų pamatyti alternatyvas, galimybes ir naujus horizontus už tų sienų. Mes prašome Dvasios išliejimo, kad mūsų bendruomenės taptų tiltų, o ne sienų statytojomis.

Galiausiai, kai meldžiamės kartu šį vakarą – kaip žydai, krikščionys ir musulmonai – mes stovime prieš mūsų Viešpatį, Kūrėją, dangiškąjį Karalių. Mes turime suprasti, kad Dievo žvilgsnyje mes visi esame Jo mylimi vaikai. Dievo žvilgsnyje mes esame kviečiami būti broliais ir seserimis, nes kitaip išduodame tą, kuris mus sukūrė ir įpūtė į mus gyvastį. (Vatikano radijas)