Bendrosios audiencijos katechezė. Regimoji ir dvasinė Bažnyčia (+video)

Bažnyčia yra pašaukta mūsų liudijimu būti artima kiekvienam žmogui, - sakė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje kalbėdamas apie Bažnyčią sudarančių dviejų tikrovių – regimosios ir dvasinės – tarpusavio santykį.

Žinome, kad Bažnyčia yra dvasinė tikrovė, kad ji yra Šventosios Dvasios ugdomas Kristaus Kūnas, - sakė Pranciškus. Tačiau kai kalbame apie Bažnyčią, tuoj pat imame galvoti apie mūsų bendruomenes, parapijas, vyskupijas, apie įvairias struktūras, kurių nariai esame, ir, žinoma, apie asmenis, kurie joms vadovauja. Matome Bažnyčios regimąją tikrovę. Tad kaip gi yra: tai du skirtingi dalykai ar ta pati viena Bažnyčia? O jei Bažnyčia viena, tai kaip suprasti jos regimosios tikrovės ir dvasinės tikrovės santykį?

Regimąją Bažnyčią sudaro daugybė pakrikštytų brolių ir seserų, kurie visame pasaulyje gyvena tikėjimu, viltimi ir meile. Bažnyčia tai ne tik kunigai, vyskupai ir popiežius, kaip kartais tenka girdėti. Ne. Bažnyčia tai mes visi, - priminė Šventasis Tėvas. Visi pakrikštytieji. Bažnyčią sudaro visi tie, kas seka Viešpatį Jėzų, kas jo vardu tarnauja atstumtiesiems ir kenčiantiesiems. Taip pat ir regimoji Bažnyčia yra neaprėpiamai didelė. Neįmanoma pamatuoti viso gerumo, kuris joje liudijamas. Taip pat ir regimoji Bažnyčia yra slėpinys, nes ji iš Dievo.

Jei norime suprasti Bažnyčios regimosios ir dvasinės tikrovių santykį, neturime kito būdo kaip tik žiūrėti į Kristų, kurio kūnas yra Bažnyčia ir kuris ją nuolatos formuoja savo begaline meile. Kristus, Įsikūnijimo dėka, turi dvi prigimtis, dieviškąją ir žmogiškąją, slėpiningai ir neatskiriamai suvienytas viename asmenyje. Analogiškai yra ir su Bažnyčia. Kaip Kristuje žmogiškoji prigimtis paklūsta ir tarnauja dieviškajai dėl pasaulio išganymo, toks yra ir Bažnyčios regimosios tikrovės santykis su dvasine tikrove.

Tačiau Bažnyčios atveju kyla klausimas: kaip regimoji tikrovė gali tarnauti dvasinei? Norėdami tai suprasti, - tęsė Pranciškus, - vėl turime žiūrėti į Kristų. Luko Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus, sugrįžęs į Nazaretą, užėjo į miesto sinagogą ir perskaitė, taikydamas sau, pranašo Izaijo knygos ištrauką, kurioje sakoma: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4,16-19). Kaip Kristus naudojosi savo žmogyste, skelbdamas dieviškąjį išganymo planą, taip turi daryti ir Bažnyčia. Bažnyčia yra pašaukta savąja regima tikrove ir mūsų visų liudijimu būti artima kiekvienam žmogui, pradedant vargšais, kenčiančiais ir atstumtais. Joje žmonės turi atpažinti atjaučiantį ir gailestingą Jėzaus veidą.

Brangieji broliai ir seserys, - sakė Popiežius baigdamas katechezę, - mes, kaip Bažnyčia, dažnai jaučiame savo silpnumą ir savo galimybių ribas. Suprantama, kad tai mus slegia, ypač kai suvokiame, kad kitiems davėme blogą pavyzdį ar tapome papiktinimo priežastimi. Tad prašykime tikėjimo dovanos, kad galėtume suprasti, jog nepaisant mūsų mažumo ir skurdo, Viešpats tikrai mus padarė malonės ir savo meilės visai žmonijai regimu ženklu.

* * *

Baigęs katechezę, popiežius Pranciškus pareiškė artumą ebolos virusu užsikrėtusiems žmonėms, prašė melstis už juos ir už visus kas stengiasi padėti gyvenantiems epidemijos paliestame regione.

Sunkėjant ebolos epidemijai, trokštu išsakyti savo didį susirūpinimą dėl šios nenumaldomos ligos, plintančios pirmiausia Afrikos žemyne ir ypač tarp vargingiausiai gyvenančių žmonių. Meile ir malda esu artimas sergantiesiems, taip pat gydytojams, slaugytojams, savanoriams, vienuolių kongregacijoms ir asociacijoms, kurios herojiškai stengiasi padėti šiems mūsų sergantiems broliams ir seserims. Kartoju prašymą, kad tarptautinė bendruomenė imtųsi visų įmanomu priemonių kovai prieš šį virusą, kad konkrečiai padėtų kelti sunkumus ir kančias šios ligos ištiktiems žmonėms, - sakė Popiežius ir paragino melstis už sergančius ir už mirusius nuo šios ligos. (Vatikano radijas)