Prieš 50 metų Vietname pripažintas „protėvių kultas“
Prieš 50 metų, 1964 spalio 20 dieną, dabartinės Tautų evangelizavimo kongregacijos
pirmtakė leido Vietnamo vyskupams savo šalyje taikyti 1939 metų instrukciją „Plane
Compertum est“ apie protėvių kulto leistinumą katalikiškame gyvenime.
Protėvių
kultas, toks gyvas Azijos šalyse, pirmiausia Kinijoje, tapo tikra kontraversija Bažnyčioje,
kai misionieriai pasiekė šį žemyną. Šis teologinis ir bažnytinis ginčas dažnai pavadinamas
karais dėl „kinų apeigų“. Jų esmė – kiek katalikų doktrina ir liturgija gali integruoti
kitų kultūrų ir religijų elementus, neprarasdama savo tapatybės? Koks yra katalikiškumo
branduolys, kurio negalima atsisakyti ir kokios yra katalikybės kultūrinės formos,
kurių galima atsisakyti? Ginčai dėlto, kas leistina ir kas ne, dažnai supriešindavo
pačius misionierius. Po daugiau nei šimto metų diskusijų, 1715 ir 1742 metų popiežiškaisiais
dekretais buvo nurodyta, kad kinų katalikai ar atsivertę į katalikybę turi atsisakyti
protėvių kulto ir pagarbos Konfucijui rodymo. Kita vertus, taip pat aiškiai nurodyta,
kad kiti kiniški papročiai ir tradicijos yra leistini tarp kinų katalikų. Apeigos
protėvių atminimui uždraustos todėl, kad manyta, jog jos pažeidžia katalikų tikėjimą.
Šis draudimas labai apsunkino evangelizaciją.
Tačiau laikas, patirtis ir nauji
apmąstymai parodė, kad teisesni vis tik buvo jėzuitai, gynę protėvių kulto leistinumą
kinų katalikų gyvenime, argumentuojant, kad tai nėra religinės, siaurąją prasme, tačiau
socialinės ir pilietinės apeigos. 1939 metais Vatikane buvo patvirtinta instrukcija
„Plane compertum est“, kurioje, ištyrus, sutinkama su minėtu argumentu – pagarba protėviams
ir istorijos herojams yra labiau patriotizmo ir meilės savo šaliai išraiška, o ne
religiniai reiškiniai, kurie kaip nors prieštarauja ir paneigia katalikų tikėjimą.
Po gauto patvirtinimo iš Romos, nuo 1965 metų instrukcija pradėta taikyti ir Vietname,
ją praturtinus ir Vatikano II Susirinkimo mokymu apie tai, kad Bažnyčia neneigia,
tačiau pripažįsta kitose religijose esančius tiesos elementus, kad krikščionybė neniekina
kultūrų, kurios nėra europietiškos, tačiau jas keičia iš vidaus, pašventindama, koreguodama
tradicijų dvasią ir formą. Kita vertus, jei kultūra nėra ir negali būti atmetama kaip
visuma, tai nereiškia, kad krikščionybė viską gali priimti nekritiškai. (Vatikano
radijas)