Italė misionerė, našlaičių globėja, Brazilijoje paskelbta palaimintąja
San Paule, Brazilijoje spalio 25 d. paskelbta palaimintąja Assunta Marchetti, italė
misionierė, gimusi 1871 m. Lombrici di Camaiore miestelyje Italijoje, vienuolikos
vaikų šeimoje.
Kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas,
pasakoja kaip subrendo jos misionieriškas pašaukimas: jos brolis, kunigas Giuseppe
Marchetti, pasikvietė ją į Braziliją, kad padėtų jam rūpintis apleistais vaikais ir
vargšais. Assunta kartu su savo motina ir keliomis kitomis merginomis atvyko į Braziliją
1895 m. lapkritį, o gruodį San Paule buvo atidaryti Kristupo Kolumbo našlaičių globos
namai. Tai buvo pirmoji palaimintosios misionierystės vieta. Kurį laiką ji buvo Šv.
Karolio Boromėjaus misionierių seserų instituto generalinė vyresnioji, tačiau daugiausiai
ji vykdė karitatyvinę veiklą, padėdama vargšams, našlaičiams, ligoniams. Ji mirė būdama
77 metų 1948 m. liepos 1 d.
Pasak kardinolo Amato, ją apibūdinančios dorybės
- pasiaukojanti, motiniška artimo meilė. Jai mirus, sesuo Clarice Baraldini, pirmoji
mergaitė, priimta į našlaičių namus, išėjo iš celės pro ašaras kartodama: „Šiandien
šiuose namuose mirė gailestingoji meilė“. Motina Assunta buvo tikėjimo ir meilės žmogus,
jos nepailstantis apaštalavimas rėmėsi pasitikėjimu Dangiškuoju Tėvu, kuris globoja
ne tik dangaus sparnuočius, bet rūpinasi daugybe savo vaikų, kurie prispirti sunkumų
palieka savo tėvynę, artimuosius ir emigruoja į tolimas šalis, ieškodami oresnės ir
ramesnės ateities.
„Dievo Apvaizda, globok mus“ – tokią maldą kartodavo vaikai
kartu su palaimintąja Assunta, šaukdamiesi Dievo pagalbos. Viešpaties malonė ją perkeitė
į priimančią ir dosnią motiną liūdintiems našlaičiams, apleistiems ligoniams, vargšams,
neturintiems ateities – visiems, kuriems reikėjo ne tik pastogės ir sriubos lėkštės,
tačiau meilingo priėmimo ir džiugios šypsenos.
Ji buvo pasišventusi artimo
tarnystei. Daugeliui našlaičių jos meilė išliko švelniausiu prisiminimu iš vaikystės,
nes joje atrado prarastą motiną. Liudytojų teigimu, dažnai vaikai, atvykę į globos
namus, būdavo labai graudžios būklės, tačiau motinos Assuntos dėka jie pražysdavo.
Vienas jaunuolis pasakoja: „Mano mama, nuo mažens gyvenusi našlaičių namuose, turėjo
laimės gyventi su šiuo didžiu ir autentišku žmogumi „Mamytė Assunta“, kaip ją vadino
našlaičiai, buvo kantri, dėmesinga, meili, asmeniškai rūpinosi globotiniais – lyg
jie būtų jos vaikai“. Savo nesavanaudiška meile, supratimu, kantrybe ji atvertė ir
vieną Naujosios Brescios antiklerikalinių pažiūrų vyrą. Jam sunkiai susirgus, ji slaugė
ir išgydė jį, o išgijus kūnui, išgijo ir siela, nes jis atsivertė į tikėjimą.
Kardinolas
Amato pabrėžia, kad jos motiniška artimo meilė nebuvo pasirodymas, tačiau nuolanki,
pasiaukojanti, kantri tarnystė: tokį pavyzdį pal. Assunta paliko ne tik savo bendruomenės
seserims, tačiau visiems. (Vatikano radijas)