Benediktas XVI: ar dialogas pakeičia misiją?

Popiežiškasis Urbono universitetas Romoje spalio mėnesį savo didžiąją aulą dedikavo Benediktui XVI. Šia proga popiežius emeritas atsiuntė žinią, kurioje sveikina universiteto dėstytojų ir studentų bendruomenę iš viso pasaulio, leidžiančią gyvai pajusti stulbinančią katalikų Bažnyčios tikrovę.

Bažnyčios apibrėžimas kaip „katalikiškos“ (visuotinės) tikėjimo išpažinime nuo pat seniausių laikų, pasak Benedikto XVI, savyje turi kažką iš Sekminių. Mums primena, kad Bažnyčia niekada nebuvo susijusi su viena tauta ar viena kultūra, bet kad nuo pat pradžių buvo skirta visai žmonijai. Paskutinieji žodžiai, kuriuos Jėzus pasakė savo mokiniams, buvo „padarykite mano mokiniais visas tautas“. Per Sekmines apaštalai prabilo visomis kalbomis, pademonstruodami Šventosios Dvasios galią ir savo tikėjimo plotį. Nuo tada Bažnyčia išaugo visuose kontinentuose ir joje, švenčiant Eucharistiją ir žmonėms tampant vienu kūnu, yra kažkas iš tos taikos, kurią pažadėjo Kristus savo mokiniams. Šią taiką reikia saugoti pasaulyje, per kurį ritasi prievarta. Prisikėlęs Viešpats įpareigojo savo apaštalus ir per juos – visus savo mokinius nešti jo žodį ir padaryti jo mokiniais visus žmones. Apie šį misijos uždavinį giliai kalba Vatikano II Susirinkimo dekretas „Ad gentes“.

Tačiau ne vienas klausia, Bažnyčios viduje ir išorėje, ar tai dar galioja, ar misija yra aktuali? Ar nebūtų geriau susitikti religijų dialoge ir kartu pasitarnauti taikai pasaulyje? Galima paklausti ir taip: ar dialogas gali pakeisti misiją? Šiandien yra daug, kurie pritaria minčiai, jog religijos turėtų vien gerbti viena kita ir, dialoguodamos, tapti bendra taikos jėga. Dažnai tokio mąstymo prielaida yra tai, kad religijos yra vienos ir tos pačios tikrovės variantai; kad „religija“ yra bendras vardiklis, kuris įgyja skirtingas kultūrines formas, bet išreiškia tą pačią tikrovę. Tokiu būdu tiesos klausimas, kuris pradžioje labiau už viską rūpėjo krikščionims, čia yra uždaromas į skliaustus. Yra manoma, kad autentiška tiesa apie Dievą, galiausiai, yra nepasiekiama ir kad simbolių įvairovė yra daugiausia, kas įmanoma norint parodyti tai, kas neapčiuopiama. Toks tiesos atsisakymas sudaro įspūdį, kad yra naudingas taikai tarp religijų pasaulyje.

Ir vis tik jis yra mirtinas tikėjimui, rašo Benediktas XVI. Tikėjimas praranda savo saistantį pobūdį ir rimtumą, viskas tampa simboliais, kuriuos galiausiai galima sukeitinėti tarpusavyje ir kurie tik iš labai toli kalba apie neprieinamą dievybės slėpinį. Taip klausimas apie misiją tampa pamatiniais klausimais apie tikėjimą, o taip pat apie žmogų.

Kurią kryptimi galėtų eiti mūsų mąstymas? Vyrauja įsitikinimas, kad religijos yra viena šalia kitos tarsi kontinentai ar šalys geografijos žemėlapyje. Tačiau tai nėra tikslu. Istoriškai religijos juda, panašiai kaip juda tautos ir kultūros. Yra lūkuriuojančių religijų. Gentinės religijos yra tokio pobūdžio: turi savo istoriją, bet tuo pat metu laukia didesnio susitikimo, kuris jas atves iki pilnatvės. Mes, kaip krikščionys, esame įsitikinę, kad, tyloje, jos laukia susitikimo su Jėzumi Kristumi, su jo šviesa, vienintele galinčia išpildyti jų tiesą. Ir Kristus jų laukia. Susitikimas su juo nėra svetimo įsiveržimas, griaunantis turimą kultūrą ir istoriją. Tai labiau įžengimas į kažką daugiau, link ko jos buvo pakeliui. Todėl šis susitikimas yra tuo pat metu ištyrinimas ir subrendimas. Tarp kitko, susitikimas visada yra abipusis. Kristus laukia jų istorijos, išminties ir žvilgsnio į pasaulį. Šiandien vis aiškiau matome tokį reiškinį: kai savo didžios istorijos šalyse krikščionybė daugeliu požiūrių pavargo ir kai kurios iš Evangelijos garstyčios grūdelio išdygusio medžio šakos nudžiūvo ir nukrito ant žemės, tai iš susitikimo su Kristumi laukiančiose religijose ištryško naujas gyvenimas. Kur pirmiau buvo nuovargis, dabar išnyra ir džiaugsmą teikia nauji tikėjimo matmenys.

Religija kaip tokia, nėra vienalytis reiškinys, pridūrė Benediktas XVI. Jame visada reikia skirti kelias dimensijas. Egzistuoja didis stiebimasis už pasaulio, link amžinojo Dievo. Antra vertus, joje yra žmonių istorijos ir jų religinės praktikos elementų. Tarp pastarųjų yra kilnių ir gražių dalykų, bet taip pat žemų ir griaunančių, žmogui pasisavinus religiją, vietoj atvirumo pavertus ją užsidarymu savo erdvėje.

Todėl religija nėra vien teigiama ar vien neigiama, joje susimaišę vienas ir kitas aspektai. Pačioje pradžioje krikščionybės misija itin stipriai apčiuopė neigiamus pagonių religijų aspektus ir buvo itin kritiška jų atžvilgiu. Tik įveikus pagoniškas tradicijas, kurias iš dalies manė esant velniškas, tikėjimas galėjo parodyti savo atnaujinančią jėgą, Remdamasis šiais elementais, evangelikų teologas Karl Barth supriešino religiją ir tikėjimą, pirmąją labai neigiamai vertindamas, kaip žmogaus savavališką žmogaus elgesį, panašiai ir Bonhoeffer pasisakė apie „krikščionybę be religijos“. Tai, be abejo, vienpusis žvilgsnis ir todėl nepriimtinas. Tačiau korektiška pasakyti, kad kiekviena religija, norėdama išlikti teisingume, turi būti ir religijos kritika. Žinoma, tai galioja, nuo pat pradžių, ir krikščioniško tikėjimo atžvilgiu: tiek vertinant kitų religijų gilų turtingumą, bet taipogi neigiamus aspektus, tiek savo paties religinę istoriją.

Mums krikščionims, Jėzus Kristus yra Dievo Logos, šviesa, padedanti atskirti religijos prigimtį nuo jos iškraipymo.

Bet yra ir kitas būdas, paprastesnis, pateisinti krikščioniškos misijos uždavinį: džiaugsmas prašosi būti išreikštas ir perduotas. Meilė taip pat. Tiesa nori būti perduota. Kas gavo didį džiaugsmą, negali jo turėti vien sau, turi jį perduoti kitam. Skelbiame Kristų, rašo popiežius emeritas, ne tam, kad parūpintume savo bendruomenei kiek įmanoma daugiau narių ir dar mažiau dėl galios. Kalbame apie Jį, nes jaučiame pareigą perduoti tą džiaugsmą, tiesą ir meilę, kurie mums iš tiesų buvo dovanoti per susitikimą su Juo. (Vatikano radijas)