Prigimtinis įstatymas, „gender“ teorija ir šeima

Tarptautinės teologinės komisijos 2008 metų dokumente „Ieškant universalios etikos: naujas žvilgsnis į prigimtinį įstatymą“ yra kalbama apie tai, kad asmenys ir bendruomenės yra pajėgūs protu suvokti moralinio veikimo gaires, kurios atitinka paties asmens prigimtį, išreikšti jas normatyvine kalba – moraline ir įstatymine, pasirinkti veikti pagal jas. Tokią sampratą aptinkame tiek religinėse, tiek nereliginėse tradicijose. Patikslinama, kad tai nėra pasyvumas fizikos dėsnių akivaizdoje ar išorinė asmens sąžinės prievarta, vienokia ar kitokia kultūrinė aplinkybė. Noras sukurti šeimą, jai priklausyti, jos viduje vystyti asmenybę – taip pat atitinka žmogaus prigimtį.

Prigimtinio įstatymo samprata tapo svarbia krikščioniškos moralės atrama, apie ją kalbama Bažnyčios doktrininiuose dokumentuose. Kalbant apie teisę, „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ iškiliai liudija šios sampratos vaisingumą ir gilumą.

Prigimtinis įstatymas taip pat buvo viena iš Vyskupų Sinodo apie šeimą temų, viena vertus, pripažįstant šios sampratos svarbą ir teisingumą, kita vertus, konstatuojant, kad ji turi būti performuluota, nes dabartiniame kultūriniame kontekste paprasčiausiai nebėra suprantama. Kaip nurodyta Sinodo darbiniame dokumente „Instrumentum laboris“, šiandien žodis „prigimtinis“ (ar „natūralus“) dažnai suvokiamas kaip subjektyvios, nuosavos emocijos ar jausmai. Prie to prisideda asmens sampratos, kuriose aukštinama žmogaus laisvo apsisprendimo galia, absoliuti ir nepriklausanti nuo jokios objektyvios prigimtinės tvarkos; laimės sampratos, suvokiamos vien kaip savo troškimų realizavimas. Tradicinės „prigimtinio įsakymo“ idėjos nepriima ir gamtamoksliai. Kyla sunkumų ir kultūriniame lygyje: vienose kultūrose asmenys kaip „natūralų“ elgesį suvokia tai, kas kitose nėra (objektyviai) suvokiama. Vyskupų Sinodo šeimai paruošiamosios apklausos parodė, kad tik nedidelis skaičius katalikų adekvačiai supranta, ką reiškia „prigimtinis įstatymas“. Kita vertus, dauguma yra įsitikinę, kad lyčių skirtumai yra susiję su prigimtimi.

Šiame kontekste užsiminta ir apie taip vadinamąją „gender“ ideologiją, kuri asmens lytiškumą traktuoja kaip socialinių veiksnių pasekmę ir kuri kai kuriose šalyse yra smarkiai propaguojama švietimo įstaigose ir žiniasklaidoje. Su tuo yra siejamas ir homoseksualių santykių ir sąjungų įteisinimas, nes esą moralinės ir teisinės pirmenybės teikimas heteroseksualiems santykiams ir sąjungoms taip pat yra tik tam tikras socialinis „prietaras“.

Pasak „Intrumentum laboris“, prisidengusi „homofobijos“ pašalinimo skraiste, ši ideologija iš tiesų siūlo lytinės tapatybės perversmą. Kaip konstatuota Sinodo „Pranešime prieš diskusijas“, Sinodo parengiamosios apklausos taip pat parodė, kad tikintieji pageidauja, kad būtų įveikti tradiciniai socialiniai vaidmenys, kurie diskriminuoja moteris, tačiau neneigiant natūralaus lyčių skirtingumo, jų abipusiškumo ir papildomumo.

Sinodo diskusijose dalyvavęs kardinolas Angelo Bagnasco, Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vatikano radijui sakė, kad „gender“ ideologijos įtraukimas į švietimo programas yra tėvų prigimtinės teisės perduoti savo vaikams antropologinę ir vertybinę žmogaus sampratą pažeidimas. Institucijos neturi teisės ignoruoti tėvų teisės ar slėpti savo projektų už jausmų ir lytiškumo ugdymo. (Vatikano radijas)