Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Kaip jūs manote? Vienas
žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: 'Vaike, eik ir padirbėk
šiandien vynuogyne'. Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.
Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: 'Einu,
viešpatie', bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“.
Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau
už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote
juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote
ir netikėjote juo“. (Mt 21, 28-32)
TAIP IR NE
Dangaus
Tėvas nereikalauja, kad mes iškart pasakytume: „Taip“. Jis laukia… Laukia ne akimirkos,
kai mes apsispręsime ištarti pritarimo žodį, bet nori mus pamatyti besidarbuojančius.
Viešpaties vynuogynas nebus tvarkingai prižiūrėtas vien tik tūkstančius kartų skanduojant
„taip“. Deja, šiais laikais nemaža deklaruojančių pasirengimą darbui lygiai taip pat
greitai randa pasiteisinimų, kaip to darbo išvengti. Tas, kuris lengvai susilenkia,
demonstruodamas pagarbą, paprastai neturi noro pasilenkti, kad ant nugaros būtų uždėta
našta.
Jėzaus papasakotas palyginimas kviečia mus pamąstyti, kokia yra tikroji
paklusnumo prasmė. Pasitaiko, kad kas nors demonstruoja nepaklusnumą iš meilės, o
kitas yra ištikimas todėl, kad yra visiškai nejautrus.
Ko gero, šiuolaikinėje
Bažnyčioje tenka labiau bijoti ne atsisakymo ką nors daryti, kiek paviršutiniško sutikimo,
entuziastingo pritarimo, iškilmingų pareiškimų, veidmainiško pasipiktinimo ir garsių
šūkių. Panašu, kad Bažnyčia dabar yra džiūgaujanti, bet ne klausanti. Pernelyg dažnai
plojimai savotiškai užbaigia kalbą ar pamokslą arba net jį pertraukia, tačiau labai
sunkiai tie džiūgavimai virsta konkrečiu įsipareigojimu.
Viešai demonstruojamas
paklusnumas paprastai atrodo kažkiek įtartinas ir teisėtai galima suabejoti, ar tai
nebuvo tik miklus manevras, siekiant išvengti kitų, nedėkingų įpareigojimų.
Todėl
šiandien girdimas Evangelijos palyginimas turėtų atkreipti ir Bažnyčios vyresniųjų
dėmesį, kurie turi būti atsargūs ir neskubėti pasitikėti vien tik jiems sakomais žodžiais:
nei tais, kurie, galbūt, įžeidžia jų ambicijas, nei tais, kurie, tarsi medus, glosto
jų tuštybę. Pernelyg dažnai žodžiai tampa savotiška dūmų uždanga, todėl reikia palaukti,
kol tie dūmai išsisklaidys, nesvarbu kokie jie būtų: smilkalų ar ašarinių dujų. Tik
pagal tai, kaip elgiasi žmogus, galima jį įvertinti. Deja, dažniausiai premijuojama
už nusilenkimus, šypsenas, išorinę pagarbą, pareikštą automatiškai, net nepagalvojus…
Iš
tikrųjų šis palyginimas labai akivaizdžiai iliustruoja griežtą Jėzaus įspėjimą Kalno
pamokslo pabaigoje: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis
į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Evangelistas
Lukas yra užrašęs dar griežtesnį Išganytojo posakį: Kam vadinate mane: „Viešpatie,
Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!
Norint parodyti paklusnumą Viešpačiui, nepakanka
vien kalbėti apie tai, bet reikia daryti tai, kas yra įsakyta. Dievui nelabai rūpi
mūsų žodžiai. Jis labiau vertina tai, ką darome. Tik mes, tarsi apimti savotiško apsėdimo,
nesiliaujame kalbėti, apsiribodami vien tik tuo. Kalbame apie nusižeminimą, tikėjimą,
meilę, vienybę, taiką, dialogą, toleranciją, pliuralizmą, asmens vertę, moters vietą
Bažnyčioje…
Deja, praktiškai niekuomet nesusimąstome, kad iš tikrųjų patys
turime būti nusižeminę, paklusnūs, puoselėti tikėjimą, iš tikrųjų mylėti artimą, nuoširdžiai
gerbti kitą žmogų… Kuomet mums kas nors tai prikiša, atsakome, cituodami garsių teologų
raštus, garsiai kalbėdami apie principus. Nebijome pasakyti: „taip“. Ir manome, kad
įvykdėme Dievo valią…