„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė
vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą,
pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą
šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios
vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė,
antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė
tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip
su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis
mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis!
Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie
išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno
šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys
piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie,
atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate
skaitę Raštuose:Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu
akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.Todėl
sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.
(Mt 21, 33–43)
NUŽUDYTI DIEVĄ
Šio sekmadienio Mišiose girdimas Jėzaus
palyginimas yra skirtas konkretiems asmenims ir atspindi tuo metu susiklosčiusią situaciją.
Mums, skaitantiems šiuos Jėzaus žodžius po dviejų tūkstantmečių, dauguma šio pasakojimo
smulkmenų tampa suprantamos tik geriau susipažinus su istorine situacija. Tiesa, fariziejai
viską labai gerai suprato jau tuomet. Evangelistas pastebi, kad jie jau tada norėjo
Jėzų suimti, tačiau bijojo žmonių, kurie Jėzų laikė pranašu. Toks fariziejų ir Rašto
aiškintojų elgesys tik patvirtina pagrindinę šios Evangelijos ištraukos mintį ir tampa
pamokymu mums tikėjimo kelionėje.
Kiekvienas Šventojo Rašto žodis turi ne tik
istorinę prasmę, tačiau jame drauge slypi ir kiekvienam mūsų skirtas iššūkis. Labai
svarbu tą asmeninį kvietimą suprasti ir pritaikyti savo gyvenime.
Savo palyginimu
Jėzus visų pirma kreipėsi į fariziejus ir Rašto aiškintojus. Pasakojimas nelabai tikroviškas,
nes sunku įsivaizduoti, kad taip elgtųsi net ir didžiausi niekšai, todėl iškart tampa
akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama ne apie konkretų įvykį, bet norima pavaizduoti
visai ką kitą. Jėzus, kreipdamasis į to meto Izraelio elitą, norėjo akivaizdžiai parodyti,
kaip žydai elgiasi Dievo atžvilgiu. Išganytojas pavartojo tikrai labai stiprius išsireiškimus,
nes norėjo paskatinti savo klausytojus apsigalvoti. Jie, tiesa, viską suprato, tačiau
Jėzaus įspėjimai jiems nepadarė nė menkiausio įspūdžio ir nepaskatino atsiversti.
Kartais
tenka tik stebėtis žmogaus užkietėjimu nuodėmėse, apakimu, vedančiu iki neapykantos,
puikybe, liepiančia daryti didžiausius nusikaltimus. Visa tai paprastai būna susiję
su nenoru pripažinti ir priimti Dievo meilę. Pasakodamas apie žmogžudžius vynininkus
Jėzus kaip tik ir apnuogino šias žmogiškojo charakterio ypatybes.
Tos ypatybės
vis iš naujo, tik kitaip pateikiamos, grįžta į žmonijos istoriją. Jau daug žmonių
yra mėginę pastatyti save Dievo vietoje, nemaža jų puoselėjo pretenzijas valdyti pasaulio
ir žmonijos likimą, bet kokia kaina siekdami absoliučios valdžios…
Kaina, kuri
dažniausiai sumokama už tokius siekius, būna žmogaus kraujas, nes tokią melagystę,
tariamą visagalybę įmanoma primesti tik baime. Todėl žmonės žudo, galvodami, kad taip
išmokys gerbti save ar bent jau paklusti iš baimės. Visos santvarkos, pagrįstos baime,
trunka tik tol, kol įmanoma žmones toje baimėje išlaikyti, kol žmonės meluoja sau
ir kitiems.
Visa tai daroma vien tik norint užimti Dievo vietą, o tam visų
pirma reikia nužudyti Dievą, bent jau nužudyti Jį žmonių širdyse. Neatsitiktinai visi
totalitariniai režimai vienu savo svarbiausių tikslų laikė kovą su tikėjimu, su Dievu.
Dievas gerbia žmogų, Jo vertę ir laisvę ir verčiau sutinka pats kentėti, bet neatsiimti
savo dovanų ir pažadų. Kaip tik todėl Jėzus prisiėmė mirtį. Žydai neįstengė pakelti
to, kad jiems buvo priminta apie žmogaus kilnumą bei pašaukimą, nes žmonėmis, suprantančiais
savo vertę, neįmanoma manipuliuoti. Mes iš savo patirties žinome, kokias katastrofiškas
pasekmes tiek aukoms, tiek budeliams atneša tokie mėginimai.
Šioje vietoje
būtų teisėta paklausti, kokia yra viso to prasmė. Kodėl taip yra? Ar nebūtų geriau
ramiai dirbti, atiduoti, tai, kas privaloma, ir džiaugtis ramybe bei taikiu gyvenimu?
Žinoma, kad taip būtų geriau. Deja, žmogus kartais klysta, manydamas, kad galėtų turėti
kažką dar geresnio, daugiau, negu duoda Dievas. Iš to kyla nuolatinis bėgimas ir nepasisotinimas,
nusikaltimai, padaromi kitaip mąstančiųjų atžvilgiu. Iš to atsirado ir kryžius, kurį
Dievo Sūnui parengė žmonės,- kad Jis daugiau nebenuviltų, kad nereikėtų su niekuo
skaitytis ir nereikėtų jaustis kam nors dėkingais. Todėl Jėzus turėjo mirti…
Vis
tiktai mūsų apmąstymai nebūtų išbaigti, jei nepaklaustume savęs, kaip mes žvelgiame
į Dievo žodį, girdimą per Bažnyčią? Tai irgi tiesos akimirka,- atsakyti sau, kas paima
viršų mumyse: nuoširdus pasitikėjimas, ištikimybė ir paklusnumas Dievo meilei, ar
puikybė, neapykanta ir visaapimantis troškimas, kad visi gyventų taip, kaip norisi
mums?… (Mons. Adolfas Grušas)