Vienuolių diena Šiluvoje užbaigti Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai
Baigiamąją atlaidų dieną, rugsėjo 15-ąją, su visa Bažnyčia švenčiant Švč. Mergelę
Mariją Sopulingąją, Šilinių piligrimai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų kraštų,
per visas dienas gausiai lankę Šiluvą, patyrę susitaikymo su Dievu džiaugsmą bei atlaidų
malonę (buvo išdalyta bemaž 30 tūkst. komunikantų), malda apglėbė pašvęstojo gyvenimo
brolius ir seseris Lietuvoje, melsdami malonės, kad vienuoliai būtų gyvo ir tvirto
tikėjimo liudytojai. Šia intencija buvo švenčiama pagrindinė Vienuolių dienos Eucharistija.
Kitose šv. Mišiose buvo meldžiamasi už visuomenės atstumtuosius, prašoma Viešpatį,
kad mokytų būti neabejingus artimo skausmui ir kančiai, dėkojama už kankinių ir šventųjų
gyvenimo pavyzdį.
Vienuolių dieną įvairių kongregacijų pašvęstieji bendrą maldą
su savo pašaukimo broliais bei sesėmis ir drauge visais Šiluvos piligrimais pradėjo
Rytų krikščionių himnu Dievo Motinai – Akatistu, kurio liturgija vyko Apsireiškimo
koplyčioje. Vėliau aikštėje visus, kaip vieną Dievo vaikų šeimą, sujungė bendra Rožinio
malda. Jai vadovavo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Apmąstant
Kančios slėpinius, melstasi ir už vienuolius, kurie išgirdo ir atsiliepė į Dievo pakvietimą
ir pašventė Jam savo gyvenimą, sykiu paskirdami jį dėl savo tikėjimo brolių ir seserų
išganymo; maldoje buvo prašoma pašvęstiesiems stiprybės ir tos malonės, kurios pats
Viešpats buvo pilnas, nešdamas savo kryžių dėl pasaulio išganymo.
Susirinkusius
švęsti Eucharistijos aikštėje sveikino kun. Artūras Kazlauskas ir savo katechezėje
kvietė įsižiūrėti į pašvęstųjų gyvenimą pagal paties Jėzaus pavyzdį. Pats Jėzus, kaip
gyvena vienuolinių bendruomenių nariai pagal savo įžadus, gyveno neturte, skaistume,
buvo klusnus Tėvui. Tačiau ne tik vienuoliai, bet ir kiekvienas krikščionis kviečiamas
į skaistumą (net šeimoje), į neturtą – dalytis gėrybių pertekliumi. Vienuoliai savo
bendruomeniškumu rodo ir bendruomenės svarbą žmogui mokytis vis labiau būti bendrystės
žmogumi pagal Dievo bendrystės – Švč. Trejybėje – pavyzdį.
Iškilmingai Eucharistijai
vėliau vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ sveikino Telšių
vyskupą Joną Borutą SJ, savo pagalbininką vyskupą Kęstutį Kėvalą, 50 kunigų prie altoriaus,
tarp jų ir kelių vyrų kongregacijų – marijonų, jėzuitų, pranciškonų, Tiberiados ir
kitų bendruomenių brolius kunigus.
Ganytojas sveikino jungtinį seserų ir brolių
vienuolių chorą, vadovaujamą ses. Liucijos Grybaitės FMA, į Šiluvą atvykusias daugiau
kaip 15-os moterų kongregacijų seseris vienuoles iš visos Lietuvos; sveikinimo žodžiais
sutiko ir organizuotas piligrimų grupes, tarp jų – ir jaunatviškas kelių mokyklų bendruomenes.
Šv.
Mišių homiliją pasakė Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolas t. Gintaras
Vitkus SJ, kuris atkreipė dėmesį, jog Švč. M. Marija, po kryžiumi gavusi iš savo Sūnaus
misiją būti šv. Jono, apaštalų, visos Dievo tautos Motina, yra ir ypatingu būdu Dievui
pasišventusiųjų Motina.
Kas gi yra pasišventusieji? Kaip minėta homilijoje,
Dievas pačius įvairiausius žmones kviečia būti savo pjūties darbininkais įvairiais
būdais. Šiandien pasaulyje yra apie 1 mln. vienuolių, gyvuoja įvairios pašvęstojo
gyvenimo formos (apaštalavimo, kontempliavimo ir daugybė kitų). Tačiau, pasak Jėzaus
Draugijos provincijolo, visi pašvęstieji per įžadus kviečiami radikaliai sekti Kristų.
Jie siekia giliau pažinti Kristų, kad galėtų su Juo vis labiau supanašėti, leisti
Jam veikti jų gyvenime, kad jį perkeistų – sukilnintų, pašventintų.
Homilijoje
paminėtas popiežiaus Pranciškaus pasakytas pasaulio kaip karo ligoninės apibūdinimas
ir kvietimas patiems būnant sužeistiems eiti gydyti kitų sužeistųjų. „Turime būti
pasaulyje, žvelgti, ko Kristus norėtų, kad padarytume dėl pasaulio,“ – sakė t. G.
Vitkus SJ, iškeldamas pasišventusiųjų idealą – pasiaukojimą dėl kitų. Daug vienuolių
taip tarnauja vargstantiems, gydydami kitų žaizdas, šitaip ištyrindami ir savo pačių
žmogiškumą, ir leisdami ateiti Dievo malonei.
Nors pasaulis, pasak t. Vitkaus
SJ, ne visada suvokia pašvęstųjų misiją, o ir jų gretos nelengvai pildosi naujais
nariais, jie gyvena Dievą pažadu, kad Jis per savo meilės Dvasią visa daro nauja.
Dievas uždega širdis, kad jos eitų ir uždegtų pasaulį. „Tikiu, kad esame siunčiami
visa nušviesti Dievo meile, gyventi šia misija ištvermingai, suprasdami, kad pasauliui
reikia gyvų, džiugių bendruomenių“, – sakė homiliją užbaigdamas Jėzuitų provincijolas.
Užbaigiant
liturgiją Kauno arkivyskupas dėkojo jos dalyviams, ypač paragino seseris ir brolius
vienuolius drąsiai žvelgti į ateitį, būti pasauliui giedru veidu.
Šios šv.
Mišios buvo paskutinės Šilinių atlaiduose, rengtos aikštėje. Atlaidai, kaip ir pradėti,
užbaigti Švenčiausiojo Sakramento – Jėzaus, į kurį rodė Šiluvos žemėje apsireiškusi
Švč. M. Marija, Eucharistijoje – pagarbinimu bei iškilminga Eucharistine procesija
į Apsireiškimo koplyčią.
Rugsėjo 15-ąją sielovadoje patarnavo Kėdainių dekanato
kunigai. Kun. Edvinas Rimavičius, kun. Gražvydas Geresionis vadovavo šv. Mišioms,
sakė homilijas. Tądien giedojo Labūnavos parapijos, Šiluvos vaikų ir jaunimo choras
„Šiloja“ bei sumos choras, Kelmės bažnyčios merginų ansamblis.
Vakaro šv. Mišiose
Bazilikoje buvo dėkojama Dievui už malones, gautas per Šiluvos Dievo Motinos užtarimą.
Savo
homilijoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį į Marijos gyvenimą. Nuo
pat Jėzaus gimimo iki Sūnaus kryžiaus papėdės jis buvo pilnas motiniškos meilės, sykiu
ir kančios. Marija tvirtai laikė savo kūdikį, bėgdama į Egiptą, su nerimu matė Sūnui
spendžiamas pinkles, išgyveno Jo kančią bei mirtį. Jėzus nepanaikino kančios Marijos
gyvenime, Jis leido visu ryškumu sužibėti Motinos meilei.
Per visas aštuonias
atlaidų dienas, kaip liudijo ganytojas, Šiluvoje matė daugybę piligrimų – nuo vaikų,
jaunuolių iki neįgaliųjų vežimėliuose. Gausiausia jų buvo Ligonių dieną. Į Šiluvą
atkeliaujama su dvasinėmis žaizdomis, kančiomis, skausmais, kryžiumi, kurį žmonės
norėtų palengvinti. Tai liudija juos turint daug kančios, žmonės tikisi stebuklų.
Tačiau didžiausias stebuklas, ganytojo žodžiais tariant, – kai žmogus nebėga nuo savo
kryžiaus ir neša jį su Viešpačiu. Tai stebuklas, jei Šilines paaugino meilėje, davė
drąsos.
„Šiluvos Dievo Motina, padovanok mums stebuklą, kad sugebėtume išsižadėti
perdėtos savęs meilės ir nesibaidyti kryžiaus, kuris kuriuo nors pavidalu iškils mūsų
gyvenimo padangėje. Marija, padėk suprasti, kas Tave išaukštino iki dangaus ir žemės
Karalienės“, – sakė ganytojas, užbaigdamas homiliją.
Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas
nuoširdžiai padėkojo broliams vyskupams, kunigams, ypač arkivyskupijos dekanatų, kurie
patarnavo klausyklose, patarnavusiems Kauno kunigų seminarijos klierikams ir jos Parengiamojo
kurso Šiluvoje auklėtiniams, seserims vienuolėms, šeimininkėms, chorams, vargoninkams,
zakristijonams, Šiluvos parapijos bendruomenei ir ypač per visas atlaidų dienas jų
tvarka ir rimtimi besirūpinusiems 25 jauniesiems savanoriams ir pagrindinei atlaidų
organizatorei Vaidai Spangelvičiūtei-Kneižienei, „Marijos radijui“. Ganytojas palinkėjo
visiems augti dvasia, kad visų gyvenime būtų daugiau ramybės, meilės, vilties.