Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16, 21-27).

KRYŽIAUS JĖGA, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka pratęsia praėjusio sekmadienio sceną, kuomet Petras viešai išpažino savo tikėjimą į Jėzų, kaip Dievo Sūnų. Skiriasi tik Petrui skirti epitetai: jei pradžioje jis buvo Jėzaus pavadintas palaimintu, tai dabar Mokytojas tik prieš akimirką išaukštintą, Bažnyčios pamatu tapusį mokinį rūsčiai subara, pavadindamas šėtonu. Jėzaus reakcija į, atrodo, nuoširdžiai Petro išreikštą susirūpinimą yra tikrai netikėta.

Ji gali likti nesuprasta, jei neatsižvelgsime į tų įvykių kontekstą. Pirmą kartą vienas iš mokinių pripažino Jėzaus dieviškumą, Jo, kaip Mesijo, pasiuntinybę. Viešpats pasinaudojo ta proga paliudyti tikrąją savo pasiuntinybę, teisingai nušviesti, kam yra atėjęs į šį pasaulį. Žydų aplinkoje ypač svarbu buvo pabrėžti, kad Jėzaus misija neturi nieko bendro su tautos politiniais siekiais, nes žydai tikėjosi, kad atėjęs Mesijas išvaduos juos iš romėnų okupacijos. Jėzui gi rūpėjo kiekvieną žmogų išvaduoti iš nuodėmės ir mirties priespaudos. Kristus nenorėjo dalyvauti ginčuose apie žemiškąjį karaliavimą, nenorėjo kam nors suteikti valdžią ar ją patvirtinti, nenorėjo taip pat ir pasisakyti kieno nors naudai, nes tai būtų reiškę susipriešinimą su kitaip manančiais žmonėmis. Jėzus atėjo pas visus ir tik tam, kad mus visus išvaduotų iš neapykantos, egoizmo, netvarkingų geismų ir kitokių ydų pančių, o to neįmanoma įvykdyti, naudojantis prievarta, partine priklausomybe, populizmu ar pigiais pažadais. Žmogui nugalėti blogį įmanoma tik esant visiškai laisvam savo dvasios ir meilės jėga.

Jėzus todėl ir atėjo į pasaulį: parodyti, kaip tai galima padaryti, priminti žmogui, kad Dievas nėra jo apleidęs, kad jį myli ir vardan tos meilės yra pasirengęs eiti iki galo, sumokėti pačią didžiausią kainą. Kaip tik todėl Jėzus ir pasakė mokiniams tuos sunkius žodžius apie kryžių – Dievo meilės žmogui ženklą. Paimti savo kryžių, reiškia: priimti tą Dievo meilę, pasitikėti, kad Jis nori mūsų gerovės netgi tada, kai mums tenka kentėti.

Kaip tik to negalėjo suvokti ir priimti Petras: negi būtinai reikia to kryžiaus?! Jis labai nuoširdžiai išreiškė Jėzui savo troškimą: kad to niekuomet neatsitiktų nei Jėzui, nei jam pačiam!…

Nesunku suprasti Petrą, nes juk tikriausiai kiekvienas esame panašiai meldęsis, ir netgi pats Kristus vienatvės ir nerimo akimirką Getsemanės sode išsakė tokį prašymą: „Jei galima, tegul ta taurė praeina mano negerta…“ Jis meldėsi šiais žodžiais, nes jautė tą patį, ką jaučiame pavojaus akimirką ir mes, tačiau kaip tik todėl Jis sugeba mus suprasti ir užjausti.

Pavadindamas Petrą „šėtonu“ Jėzus norėjo parodyti, kur slypi mūsų silpnumo šaknys. Mūsų pasimetimas ir nusiminimas atsiranda tada, kai pradedame mąstyti, remdamiesi tik šio pasaulio išmintimi, o tai reiškia, susipriešindami su Dievu, nes pasaulio siūloma mąstysena pagrįsta šėtono įteigta klasta ir melu.

Norėdamas vieną kartą visiems laikams pašalinti šį klaidingą požiūrį Jėzus į Petrą ir kreipėsi taip griežtai ir šiurkščiai. Su melu ir nuodėmės klasta negalima sudarinėti sutarčių, bet reikia viską išspręsti trumpai ir aiškiai, nes bet koks mėginimas šioje srityje užmegzti dialogą visuomet baigiasi žmogaus pralaimėjimu ir nuodėme. Nereikia pamiršti ir pačios didžiausios pagundos bei piktosios dvasios klastos: laikytis įsitikinimo, kad mūsų gyvenimas priklauso tik mums patiems, kad galime jį laisvai tvarkyti, neturime jokių ribų ir galime daryti, ką tik panorėję.

Todėl Jėzus ir perspėja savo mokinius: „Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ Neužteks viso pasaulio turtų, kad nusipirktume sau amžinybę. Vienas Dievas tai duoda veltui. Reikia tik pasitikėti Juo, ir, jei to reikia, imti ant pečių savo kryžių…