Kolumbijoje vyko Pasaulinis apaštališkasis Gailestingumo kongresas. Kard. A.J. Bačkio
kalba.
Nuo rugpjūčio 15 d. Kolumbijos sostinėje Bogotoje vyko trečiasis Pasaulinis apaštališkasis
Gailestingumo kongresas. Dalyvavo daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių iš viso
pasaulio, dauguma – Lotynų Amerikos Bažnyčių atstovai. Popiežiui Pranciškui atstovavo
jo paskirtas specialus legatas, Čilės Santjago arkivyskupas emeritas kard. Francisco
Javier Errazuriz Ossa. Jis perskaitė popiežiaus Pranciškaus sveikinimą Kongreso dalyviams.
Apie Dievo gailestingumą mums byloja visų pirma Biblija; Dievo gailestingumo žinią
patvirtina daugelio šventųjų gyvenimai, taip pat tautų istorijos įvykiai, - rašė Popiežius.
Dievo gailestingumo žinią reikia skelbti visiems žmonėms, kurie neretai klaidžioja
egoizmo ir mirties sutemose, nes jiems trūksta tos dvasinės šviesos, kurią teikia
krikščioniška viltis.
Keturias dienas vykusio kongreso metu buvo meldžiamasi,
klausoma dalyvių pranešimų ir liudijimų. Pirmadienį, rugpjūčio 18 d., kalbėjo Vilniaus
arkivyskupas emeritas kard. Audrys Juozas Bačkis.
DIEVO GAILESTINGUMO
ŽINIA - VISAM PASAULIUI, Kard. Audrio Juozo Bačkio kalba Bogotoje, rugpjūčio
18 d.
Džiaugiuosi galėdamas drauge su jumis dalyvauti 3-jame Pasauliniame
Dievo Gailestingumo kongrese, kuris šį kartą vyksta Lotynų Amerikoje, kontinente,
kuriame taip apsčiai sklinda pamaldumas į Gailestingąjį Jėzų.
Kongreso dienomis
ypatingai meldžiame, kad Dievo gailestingumas paliestų Kolumbijos tautą, kad Gailestingojo
Jėzaus meilė apkabintų kiekvieną Dievo vaiką ir visus vestų susitaikymo, atleidimo
ir taikos keliu.
Jėzus išmokė mus melstis gailestingumo vainikėlį, kuriame
prašome Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui. Taigi,- Dievo gailestingumas nėra
kurios nors vienos tautos ar pamaldžios grupės privilegija. Visi pasaulio žmonės trokšta
didžiosios meilės, ir šį troškimą gali pasotinti gailestingoji Dievo meilė.
Jums
gali kilti klausimas: kodėl aš, buvęs Vilniaus arkivyskupas, atvykau iš mažos ir tolimos
Lietuvos, Europos krašto kalbėti ir liudyti jums apie Dievo gailestingumą?
Priežastį
paaiškina mūsų šalies istorija.
1933-1936 metais Vilniuje gyveno šventoji Faustina,
kurią Jėzus pavadino „gailestingumo sekretore“. Dievo Apvaizdos lėmimu, būtent Vilniuje
Jėzus jai patikėjo misiją nutapyti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą ir skleisti Dievo
gailestingumą visam pasauliui.
Šventoji sesuo Faustina gimė ir gyveno Lenkijoje,
todėl vyresniųjų pasiųsta į Vilnių vyko su nerimu ir baime. Savo dienoraštyje ji
rašo: Jėzau, [...] ką aš ten darysiu tame Vilniuje? Nieko nepažįstu, net ir tų žmonių
kalba man yra svetima. Ir tarė man Viešpats: Nebijok, nepaliksiu tavęs vienos (D.
258).
Vilniuje šventoji sutiko palaimintąjį tėvą Mykolą Sopočko, kuris tapo
jos dvasios vadovu. Jis patikėjo nuolankios vienuolės pasakojimu apie nuostabius regėjimus
ir liepė jai rašyti dienoraštį. Abi šventos sielos paaukojo visą savo gyvenimą,
kad skleistų ir liudytų Dievo gailestingumą vykdydami konkrečius Jėzaus prašymus,
duotus per šventąją Faustiną. Uždaviniai toli pranoko jų žmogiškas jėgas: nutapyti
gailestingojo Jėzaus, kurį šventoji Faustina matė savo regėjimuose, paveikslą;
melstis ir platinti Jėzaus išmokytą gailestingumo vainikėlio maldą; siekti, kad
Atvelykio sekmadienis taptų Dievo gailestingumo švente.
Dvasios tėvas Mykolas
Sopočko surado vilnietį dailininką Eugenijų Kazimirovskį, kuris lygiai prieš 80 metų,
tai yra 1934 metais nutapė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, o šventoji Faustina
prižiūrėjo darbą aiškindama dailininkui regėjime matytą Jėzaus atvaizdą. Sesuo Faustina
nebuvo patenkinta nutapytu paveikslu, nes jis neprilygo grožiui, kurį ji regėjo jai
pasirodžiusiame Išganytojuje. Tačiau Jėzus jai atsakė, kad ne dažų ar teptuko grožyje
yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje (D. 313). Viešpats paaiškino šventajai:
Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis
indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. (D. 327). Nuo to laiko Gailestingojo
Jėzaus paveikslai buvo tapomi įvairiose šalyse, įvairių dailininkų. Nors išoriškai
jie yra skirtingi, tačiau Dievo malonė, kurią pažadėjo Jėzus, nepriklauso nuo paveikslų
įvairovės. Svarbu, kad jie mus ragintų su pasitikėjimu artintis prie Gailestingumo
šaltinio.
Pirmą kartą pirmasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas nutapytas Vilniuje
viešai pagerbtas 1935 m. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje, kur nuo amžių saugomas
stebuklingas Gailestingumo Motinos Marijos paveikslas. Pagerbimas įvyko Velykų penktadienio,
šeštadienio ir sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus.
Paskutinė tridienio diena – Atvelykio sekmadienis. Šia proga šv. Faustinos nuodėmklausys
kunigas M. Sopočko sakė pamokslą apie Dievo gailestingumą. Sesuo Faustina, džiaugsmo
kupina širdimi dalyvavusi pamaldose, dienoraštyje rašė girdėjusi balsą, kuris sakė:
Ši šventė išėjo iš mano gailestingumo vidaus ir yra įtvirtinta mano norų gelmėse.
Kiekviena siela, tikinti ir pasitikinti mano gailestingumu, patirs jį (D. 420).
Galime
sakyti, kad tai buvo pirmoji Jėzaus norėta Dievo gailestingumo šventė, kurią oficialiai
Didžiojo 2000 metų Įsikūnijimo jubiliejaus metais įsteigė šventasis popiežius Jonas
Paulius II.
Šventoji Faustina dažnai mėgo melstis Aušros Vartuose prie Gailestingumo
Motinos. Kai Gailestingojo Jėzaus paveikslas pirmą kartą buvo išstatytas viešam pagerbimui
Aušros Vartuose, sesuo Faustina matė regėjimą, kurį aprašė savo dienoraštyje: paveikslas
ėjo virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus
tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą ir išnyko (D. 416).
1940
metais, II Pasaulinio karo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Penkiasdešimtį
metų trukusi prievarta pirmiausia buvo nukreipta išplėšti tikėjimą iš žmonių širdžių.
Uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, kunigai bei vienuoliai tremiami į Sibirą arba
nužudomi. Kai kuriems jų pavyksta pasislėpti arba pabėgti iš okupuoto krašto. Išplėštos
ir išvogtos sakralinės vertybės.
Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nepaisant
gresiančio pavojaus, pamaldžių sielų buvo saugomas įvairiose vietose. Moterį, kurios
palėpėje buvo paslėptas paveikslas, išvežė į Sibirą, tačiau paveikslą pavyko išsaugoti.
Vėliau jis keliavo po įvairias vietas, kol 1986 metais, po daugelio klajonių, jis
sugrąžintas į Vilnių.
1942 metais Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys
pirmasis patvirtino Dievo gailestingumo vainikėlį lietuvių kalba. Nuo to laiko paveikslėliai
su Gailestinguoju Jėzumi ir vainikėlis labai sparčiai išplito tarp lietuvių. Mažus
paveikslėlius žmonės įsiūdavo į drabužius, ypatingai karo, nelaisvės metu, tremiami
į Sibirą jie su dideliu tikėjimu meldė Dievo gailestingumo. Pats arkivyskupas Mečislovas
Reinys mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje. Lietuvos žmonės karo ir tremčių audrų išblaškyti
po visą pasaulį, nešėsi su savimi Dievo gailestingumo žinią. Ji pasiekė net tolimąjį
Sibirą, kur Stalino teroro laikais buvo ištremta apie 300 000 žmonių.
Mus pasiekė
gražus jaunos mergaitės liudijimas. Lietuvė tremtinė, žuvusi Sibire, ranka parašė
maldynėlį, iš kurio kasdien meldėsi drauge su savo likimo draugais. Atvelykio sekmadieniui
ji sukūrė šią maldą:
Nuovargis, nusilpimas, Sukaustė mūsų širdis. Nebeturime Nei
dvasios maisto, nei reikalingo poilsio, Nei atsigaivinimo. Ilgesys, lūkestis,
vergija Prislėgė mus. Gailestingumo Jėzau, Tavo pasigailėjimo šaukiamės, Prie
tavo atverto šono Glaudžiamės. Gailestingiausioji Ir meile liepsnojanti širdie, Sujunki
mus gailestingumo, Meilės, Ir vienybės ryšiais. Padėki mums Veikiai sugrįžti
į savo žemę, Kad vis geriau vykdytume Tavo mums skirtus uždavinius. Amen.
(Adelė Dirsytė)
Daugelis mūsų melžiamės Gailestingumo vainikėlį, kurį 1935
metais Vilniuje Jėzus išmokė šv. Faustiną, pažadėdamas daug malonių jį besimeldžiančioms
sieloms. Sielas, kurios kalbės šį vainikėlį, mano gailestingumas apglėbs gyvenime,
o ypač mirties valandą (D. 754), rašė šventoji.
Ši malda yra kvietimas gilintis
į Jėzaus Kristaus kančią, ypač į Jo atsidavimą Tėvui mirties akimirką, trečią valandą,
t. y. didžiulio gailestingumo visam pasauliui valandą (D. 1320).
Maldomis
ir maldingomis su Dievo gailestingumo kultu susijusiomis praktikomis apkabiname visą
pasaulį, solidarizuojamės su visais broliais ir seserimis. Šiuo pamaldumu esame praturtinami,
naujai nušviečiamas Dievo gailestingumo slėpinys, bei neišsemiamas Bažnyčios turtas.
Tik Dievo gailestingumas pajėgus sutraukyti blogio tinklus, kurie laiko apraizgę
visą pasaulį. Būtent todėl šventasis popiežius Jonas Paulius II 2002 metais šventindamas
Krokuvoje naują Dievo gailestingumo šventovę, pavedė visą pasaulį Dievo gailestingumui.
Savo pamoksle jis sakė:
Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo gailestingąją
meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. Kaip nūdienos pasauliui
reikia Dievo gailestingumo! Tamsiausia žmogaus kančios bedugnė iš visų kontinentų
šaukiasi gailestingumo. Ten, kur viešpatauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karai
sėja skausmą, kur miršta nekalti žmonės, būtina gailestingumo malonė, kad suramintų
sielas bei širdis ir atvertų ramybės versmę. Ten, kur stinga pagarbos gyvybei ir žmogaus
orumui, būtinas Dievo gailestingumas, nes jo šviesa yra neįkainojamos vertės kiekvienai
žmogiškai būtybei. Gailestingumas reikalingas tam, kad viso pasaulio neteisybės gautų
galą tiesos spindesy.
Drįstu sakyti, kad mane su savo Sūnumi Gailestinguoju
Jėzumi supažindino Gailestingoji Dievo Motina Marija. Dar prieš atvykdamas į Vilnių,
paskirtas arkivyskupu, savo herbe pasirinkau jos maldos žodžius Sub tuum praesidium.
Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą pirmiausiai aplankiau jos paveikslą Aušros vartų koplyčioje,
o ir vėliau dažnai eidavau čia melstis. Meldžiausi už man pavestus ganyti žmones,
meldžiau Motinos globos visai Bažnyčiai. Šioje šventovėje 1993 metais prie Motinos
atvaizdo meldėmės drauge su šventuoju Jonu Pauliumi II, kurio meilė Marijai yra gerai
žinoma. Čia jis pasakė: Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną
mato daug maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir
rūpesčius. Dėl to šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristumi ir Bažnyčios Motina,
viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos
ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai
ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.
Gailestingosios
Motinos mokykloje mokiausi pažinti ir atpažinti dieviškąjį Gailestingumą, kuris uždegė
mano širdį troškimu, kad kuo daugiau žmonių pažintų ir pamiltų Jos mylimąjį Sūnų,
Gailestingąjį Jėzų.
2000 metais šventajam Jonui Pauliui II kanonizavus seserį
Faustiną ir įsteigus Gailestingumo sekmadienį, jaučiau pareigą Vilniuje įkurti Dievo
gailestingumo šventovę. Iki tol Gailestingojo Jėzaus paveikslas kabojo vienos Vilniaus
bažnyčios šoniniame altoriuje ir buvo mažai žinomas. Aš troškau, kad kuo daugiau žmonių
pažintų Gailestingąjį Jėzų ir priimtų Jo gailestingumą, kuris užkirstų kelią taip
sparčiai tarp mūsų plintančiam blogiui.
2004 metais, tai yra lygiai prieš 10
metų, miesto centre atgavę sovietinio ateizmo suniokotą mažą bažnyčią, ją suremontavome
ir pašventinome Dievo gailestingumo šventovės vardu. Dievo gailestingumo šventovę
lanko daugybė piligrimų iš Lenkijos, Italijos, Prancūzijos, Airijos ir kitų šalių.
Neseniai ten meldėmės drauge su ukrainiečiais, kuriems taip labai reikia susitaikinimo
ir taikos.
Gailestingojo Jėzaus atvaizdo žvilgsnis kviečia užeiti, pasimelsti,
pabūti Jo meilės artumoje. Viduje susitinkame su gyvuoju Jėzumi Švenčiausiame Sakramente,
kuris yra išstatomas ir adoruojamas visą dieną ir naktį. Maža, kukli, tačiau labai
jauki bažnyčia visą parą atvira intymiam Dievo ir žmogaus susitikimui. Joje vyksta
šventosios Mišios, aukojamos įvairiomis kalbomis, klausoma išpažinčių, o visą likusį
laiką vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija.
Kiekvieną naktį
Šventovėje Švč. Sakramentą adoruoja šeimos, pavieniai žmonės. Kartais čia užklysta
ir tie, kurie gal niekada neina į bažnyčią. Jie užsuka smalsumo vedami, tačiau Šventovėje
tvyranti maldos ir Dievo artumo dvasia sulaiko juos ilgiau pabūti, o kartais jų akys
sudrėksta nuo ašarų. Į šventovę užsuka ir silpnai ant kojų besilaikantys išgėrę piliečiai,
kurie šlitinėja po naktinį miestą ieškodami draugijos. Gailestingasis Jėzus ypatingai
myli ir kviečia labiausiai nutolusius ir pasimetusius savo vaikus. Jis nesibodi jų
prasta išvaizda.
Eucharistija – tai meilės dovana, kurią Kristus paliko Bažnyčiai.
Jėzus išties yra tarp mūsų kaip kelionėje mus stiprinanti Gyvoji duona. Tai gyva mistinio
Kūno ir Galvos bendrystė.
Melsdamiesi Gailestingajam Jėzui dvasiškai priartėjame
prie Dievo Gailestingumo versmių ir taip geriau suprantame, kas yra Eucharistija,
kurioje telpa visi Bažnyčios dvasiniai turtai, t.y. Kristus, mūsų Pascha. Eucharistijoje
Kristus mus pasitinka ir padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad visi taptume
vienas kūnas. Iš Eucharistijos semiamės jėgų nešti Gailestingumą visam pasauliui,
kad jis taptų žmoniškesnis ir vis labiau atsivertų Tėvo meilei.
Šventoji Faustina
Dienoraštyje mums atskleidžia savo paslėptąjį gyvenimą – ji gyvena nuolat bendraudama
su Eucharistiniu Jėzumi, karštai trokšdama priimti Jį Komunijoje ir adoruoti Švč.
Sakramente. Švenčiausiajame Sakramente palikai mums savo gailestingumą (D. 1748),-
rašė ji.
Kad galėtume suprasti, kaip labai šv. Faustina mėgo adoruoti Švč.
Sakramentą, reikia perskaityti, kaip ji garbindavo Viešpatį: Šv. Ostija, kurioje sudarytas
Dievo gailestingumo testamentas mums, o ypač nusidėjėliams <...> versme gyvojo vandens,
tyriausios meilės ugnie, vaiste nuo visų mūsų negalių. Šv. Ostija, vienintele mūsų
viltie per visas kančias ir gyvenimo sunkumus, per tamsą ir vidines bei išorines audras
gyvenime ir mirties valandą, nepasisekimų ir abejonių metu, tarp melo ir išdavysčių“
(D. 356). Ši gyriaus giesmė baigiama atsiduodant su visišku pasitikėjimu, net ir tuomet,
kai gyvenimo sunkumai viršija jos jėgas. Visa mano sielos stiprybė plaukia iš Švenčiausiojo
Sakramento. Visas laisvas akimirkas praleidžiu su Juo kalbėdamasi, Jis yra mano Mokytojas“
(D. 1404).
Esu be galo laimingas, kad Dievo gailestingumo šventovėje ne tik
mus pasitinka stebuklingasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, bet ir vyksta nuolatinė
Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Tai tikra palaima miestui ir visai žmonijai.
Vilnius
daugiatautis ir multikonfesinis miestas. Senojo miesto centre viena šalia kitos glaudžiasi
katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, liuteronų šventovės. Jau dešimti metai džiaugiamės
gražia ekumenine Šviesos kelio tradicija. Dievo šlovinimo eisena Vilniaus gatvėmis
vyksta Gailestingumo šventės išvakarėse. Sutemus visi susirenka prie virš rytinių
miesto sienos vartų įrengtos Gailestingumo Motinos koplyčios, kurioje spindi nuostabus
Marijos paveikslas. Su degančiomis žvakėmis, fakelais, giesmėmis ir maldomis būrys
jaunimo, šeimų su vaikais, vyrų bei moterų, senelių džiugiai giedodami ir grodami
keliauja miesto gatvėmis. Sustoja prie Stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės ir vienuolyno,
užsuka į Liuteronų bažnyčią, kuri piligrimus pasitinka švytinčiomis žvakėmis, giesmėmis
ir šiltais vyskupo sveikinimo žodžiais. Toliau visi keliauja iki Dievo gailestingumo
šventovės, kur skambant varpams ir aidint trimitams visi sueina bendrai maldai.
2011
metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Jų tikslas buvo pažinti
Dievo gailestingumą, atsivertimu jį priimti į savo gyvenimą ir patiems būti gailestingiems.
Ta proga Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos, iškilmingai pašventintos Vilniaus
Arkikatedroje, iškeliavo po visas Lietuvos parapijas. Būreliai kunigų, vienuolių ir
pasauliečių skelbė Dievo gailestingumo žinią. Žmonės klausėsi konferencijų, liudijimų,
meldėsi ir šlovino Dievo gailestingumą. Buvo išleista knygelė įvairiomis kalbomis
apie Dievo gailestingumo sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje, išdalinta daugybė paveikslėlių
su Gailestingumo vainikėliu. Gailestingumo metus vainikavo nacionalinis Dievo gailestingumo
kongresas Vilniuje. Dievo gailestingumo metai atnešė gražių vaisių: pagausėjo piligrimų
į Dievo gailestingumo šventovę, parapijos įsigijo paveikslo kopijas, paplito vainikėlio
ir kitos maldos.
Jėzus prašė ses. Faustiną įkurti naują kongregaciją: Trokštu,
kad tokia vienuolija būtų (D. 437),- sakė Jis. Su savo bendražygėmis melsi gailestingumo
sau ir pasauliui (D. 435). Jai gyvai esant tai padaryti nepavyko. Tačiau po jos mirties
Tėvas Mykolas Sopočko Vilniuje įkūrė Jėzaus prašytą seserų kongregaciją. Pirmosios
šešios kandidatės čia sudėjo savo įžadus. Dabar ši kongregacija yra išplitusi net
dešimtyje šalių. Džiaugiuosi, kad šiandien Gailestingojo Jėzaus seserys yra Vilniuje.
Jų vienuolynas yra name, kuriame gyveno palaimintasis Mykolas Sopočko ir kuriame buvo
nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Seserys gražiai tarnauja Dievo gailestingumo
šventovėje, yra įkūrusios Paliatyvios slaugos hospisą, kuriame globoja sunkiai sergančius
žmones, o tuos, kuriuos Viešpats pasišaukia pas save, malda palydi į Jo gailestingas
rankas.
2005 m. Vilniuje įsikūrė ir Gailestingojo Jėzaus broliai. Savo gyvenimu,
malda ir apaštalavimu jie liudija, koks apstus yra Dievo gailestingumas. Dalis brolių
gyvena Vilniuje, o kiti – išvyko formacijai į Italiją.
Dievo gailestingumo
versmė, išsiveržusi Vilniuje, nepaliaujamai sklinda po visą pasaulį, nešdama gerąją
Žinią: Dievas yra Meilė (1Jn 4,8). Ateikite ir semkitės iš begalinių Dievo meilės
versmių. Ateikite, kad gyventumėte, kad mylėtumėte, kad liudytumėte.
Mylėti
vaikas išmoksta iš savo motinos. Gailestingojo Dievo Motina Marija yra mūsų mokytoja,
užtarėja ir gynėja. Jai nuo kryžiaus buvo patikėta misija tapti Bažnyčios Motina.
Ji nepaliaujamai kviečia savo vaikus priimti Dievo meilę ir ja gyventi.
Esame
laimingi, kad mūsų miestas turi nuostabų Dievo gailestingumo Motinos Marijos atvaizdą,
kuris matomas praeinantiems pro miesto vartus. Jos švelnus ir be galo gailestingas
žvilgsnis nuolankiai nukreipia mūsų žingsnius palydėdamas pas Jos Sūnų, Gailestingąjį
Jėzų. Ne veltui Vilnių vis dažniau vadina Gailestingumo miestu. Marija moko mus atpažinti
Gailestingumą, nes pati yra jo giliai paliesta ir pripildyta. Todėl Marijos, kaip
gailestingumo Motinos šaukiasi viso pasaulio vaikai.
Ant Aušros Vartų Gailestingumo
Motinos koplyčios sienos yra užrašyti vienos iš seniausių maldos žodžiai: Sub tuum
praesidium. Sakoma, kad seniausioje šios maldos versijoje buvo meldžiamasi ne „Tavo
apgynimo“, bet „Tavo gailestingumo šaukiamės, Dievo Gimdytoja“. Ne vienas matėme
plačiai paplitusius paveikslus, kur po plačiu Marijos apsiaustu prisiglaudę kunigai,
vienuoliai, vaikai ir seneliai,- visa Bažnyčia. Juk ji yra Bažnyčios Motina, kuri
atskleidžia gailestingąjį Bažnyčios veidą. Veidą, kuris susirūpinęs labiausiai suvargusiais,
silpnaisiais, apleistais ir pasimetusiais, paslydusiais ir netekusiais vilties. Visus
juos Dievo Motina kviečia, ragina, maldauja sugrįžti po saugiu gailestingosios Motinos
apsiaustu, kad nuvestų juos pas Sūnų.
Angelas Gabrielis sveikindamas Mariją
sakė: Tu radai malonę pas Dievą (Lk 1,30). Būtent malonė atveria mums Dievo gailestingumo
slėpinius ir suteikia drąsos prisiartinti prie Jo Šaltinio. Tad melskime „Malonės
pilnąją“ Gailestingumo Motiną, kad Ji mus palydėtų ir padėtų priimti Dievo gailestingumą.
Per kryžiaus slėpinį Ji tapo nusidėjėlių gynėja. Jėzus jai patikėjo visus savo Bažnyčios
vaikus. Todėl ji ir šiandien Liurde, Fatimoje, Gvadelupėje ar Aušros Vartuose (Kolumbijos
Marijos šventovėje?) šaukia savo vaikus priimti Dievo gailestingumą, kad įstengtų
palikti nuodėmės kelią, kad priimtų Dievo gailestingumo vaisius: taiką, susitaikinimą,
užuojautą, gerumą ir meilę. Malonė neuždaroma šventovėse, neatskiriama valstybių sienomis.
Ji yra tarsi Vėjas, kuris pučia, kur nori (plg Jn 3,8), ateina, kur yra priimamas.
Drauge
su Marija švęsdami dieviškąjį gailestingumą, giedokime jos šlovinimo giesmę Magnificat.
Jis gailestingas iš kartos į kartą. Prisimindamas šiuos Marijos žodžius šventasis
Jonas Paulius II savo enciklikoje Dives in misericordia rašė: Maldaukime Dievo gailestingumo
nūdienos kartai! Bažnyčia, kaip Marija, trokštanti būti žmonių motina Dieve. Teišsako
šia malda visą motinišką susirūpinimą ir sykiu tą pasitikinčią meilę, iš kurios kyla
karščiausias maldos poreikis.
Audrys Juozas kardinolas Bačkis Vilniaus
arkivyskupas emeritas