Švč. M. Marijos Ėmimas į Dangų (Žolinė)

Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. (Apr 11,19; 12.1.3-6.10)

BŪTI PALAIMINTAIS

Marijos paėmimas į dangų su siela ir kūnu yra mūsų ateities paveikslas, mūsų bendros paskirties įvaizdis: juo skelbiama, kad siela yra šventa, tačiau taip pat ir tai, kad Kūrėjas nepalieka be dėmesio nė vieno savo kūrybos stebuklo, todėl kūnas taip pat yra šventas ir, perkeistas, dalysis vienu likimu su siela. Taip yra todėl, kad žmogus yra nepadalijamas, jis yra viena.

Apie Mariją kalbančios tikėjimo dogmos paliudija ne vien išskirtines jai skirtas privilegijas, bet lygiai taip pat gali būti pritaikytos kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui. Apie tai kalba pirmasis šios šventės skaitinys iš Apreiškimo knygos: apsisiautusi saule ir besiruošianti gimdyti moteris bei slibinas, kuris nori praryti gimusį kūdikį. Moters ženklas danguje mums primena Mariją, tačiau kartu ir visą žmoniją, Dievo Bažnyčią, kiekvieną iš mūsų, taip pat ir mane – mažą, dar tebesupamą šešėlių širdį, kuri ilgisi saulės. Jame slypi mūsų visų bendras pašaukimas: priimti šviesą, tapti jos sergėtojais, būti gyvenimo davėjais, jo nešėjais, mokančiais kovoti su blogiu. Esame raginami apsivilkti šviesa, perduoti gyvenimą, nepasiduoti blogiui.

Dangun Paimtosios iškilmė kviečia tikėti laiminga pabaiga ir teigiamais dalykais istorijoje: pasaulis gimdo gyvybę ir tai vyks, nežiūrint jame esančios prievartos. Ateičiai kyla pavojai, tačiau saule apsisiautusios Moters grožis ir gyvybingumas yra galingesni už bet kokio slibino prievartą.

Šventųjų Mišių Evangelija šiandien mums siūlo tą puslapį, kuriame aprašytas dviejų moterų susitikimas. Nėra nieko daugiau, išskyrus jų abiejų įsčiose spurdančią gyvybę. Evangelija, kurioje pranašauja dvi motinos…

Elzbietos žodžiai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“, mums primena ir pratęsia neatšaukiamą Dievo priesaiką, aprašytą Pradžios knygoje, kur kalbama apie Dievo palaiminimą, suteiktą pirmiesiems žmonėms. Drauge Elzbietos lūpomis ta priesaika pratęsiama Marijos, kiekvienos moters ir visos kūrinijos atžvilgiu. Pirmieji žodžiai, pirmoji išsakyta mintis, kiekvienas vaisingas dialogas atsiranda tada, kai mokame kitam žmogui pasakyti: „Esi palaimintas!“ Nuostabu mokėti taip mąstyti ir išsakyti kiekvienam savo gyvenimo kelyje sutiktam žmogui, su kuriuo dalijamės savo gyvenimo likimu, kuris atneša mums Dievo suteiktą slėpinį, kurį apkabiname iš širdies: „Esi palaimintas! Dievas laimina mane tave buvimu ir trokštu, kad mano buvimas atneštų palaimą tau“.

Į tai atsiliepia Marija, tardama: „Mano siela šlovina Viešpatį“. Šlovinti, reiškia: padaryti dideliu, išaukštinti. Nesuprantama, atrodytų, tik viena: kaip gali mažas kūrinys padaryti dideliu savo Kūrėją? Tuo tarpu viskas yra kur kas paprasčiau. Mes išaukštiname Dievą tiek, kiek Jam skiriame savo laiko ir širdies, ir sumenkiname Jį tiek, kiek Jis tampa nereikšmingas mūsų gyvenime.

Marija tikrai galėjo sakyti, kad Dievas jos gyvenime yra pašlovintas. Mums gi derėtų prašyti jos pagalbos, kad mokėtume eiti per gyvenimą, prisimindami ateitį danguje, kuri jau yra mumyse, kaip tikėjimo šviesos daigas, gyventume žemėje taip, kaip ji, laimindami kūriniją ir šlovindami Dievą.

(Mons. Adolfas Grušas)