Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį: Bažnyčioje, Viešpaties valtyje, esame saugūs

Sekmadienio vidudienį į Šventojo Petro aikštę susirinkusiems žmonėms sakytoje kalboje komentuodamas Evangelijos skaitinį apie per audrą Galilėjos ežeru valtimi plaukiančius apaštalus, apie vandens paviršiumi pas juo ateinantį Jėzų, apie Petrą išėjusį Jėzaus pasitikti, bet ėmusį skęsti ir besišaukiantį, kad Viešpats jį gelbėtų, popiežius Pranciškus sakė, kad šiame pasakojame puikiai atsiskleidžia apaštalo Petro asmenybę, o kartu čia matome ir Bažnyčios įvaizdį.

Petro asmenybėje, jo polėkiuose ir jo silpnybėse, matome mūsų tikėjimą, - kalbėjo Popiežius. Mūsų tikėjimas trapus, varganas, neramus, bet tuo pat metu ir pergalingas. Tai tikėjimas krikščionio, kuris per pasaulio audras ir pavojus eina pasitikti prisikėlusio Viešpaties.

Šventais Tėvas sakė, kad labai svarbi šio sekmadienio Evangelijos baigiamoji scena. „Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14,32-33). Visiems valtyje esantiems mokiniams vienodai būdinga silpnumo patirtis, abejonės, baimė, silpnas tikėjimas. Tačiau kai Jėzus įlipa į valtį, viskas pasikeičia. Jie vėl pajunta, kad juo vienija tikėjimas. Buvę maži ir išsiganę, jei atgauna savo didumą, puola ant kelių ir savo mokytojuje atpažįsta Dievo Sūnų.

Pasak Popiežiaus, ši scena, tai Bažnyčios paveikslas. Ji yra tarsi valtis, plaukianti per audras, susidurianti su dideliais pavojais. Ją visada išvaduoja ne žmonių drąsa, bet tikėjimas. Mes tikime, kad Viešpats visada yra su mumis, kad jis paims už rankos ir išgelbės. Mes visi plaukiame šia valtimi, ir visi, nepaisant mūsų silpnybių ir ribotumo, joje jaučiamės saugūs. Esame saugūs ypač tuomet kai atsiklaupę garbiname Jėzų, vienintelį mūsų gyvenimo Viešpatį. (Vatikano radijas)