Hirosimą atsimenant. Tikėti žmogumi

Rugpjūčio 6 dieną Japonijos katalikų bendruomenėje prasidėjo 10 dienų maldos už taiką akcija, kuri kasmet vykdoma nuo 1981 metų, po šv. Jono Pauliaus II apsilankymo Japonijoje.

1945 metų rugpjūtį, kai II Pasaulinis karas Europoje jau buvo nutrauktas, mūšiai Japonijoje dar tęsėsi. Rugpjūčio 6 dienos ryte, šiek tiek po 8 valandos, JAV karinės oro pajėgos numetė atominę bombą Hirosimos mieste. Po trijų dienų, rugpjūčio 9-ąją, numesta antroji bomba Nagasakio mieste. Akimirksniu žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Ir tūkstančiai krikščionių: būtent Hirosimoje ir Nagasakyje gyveno didžiausios istorinės japonų katalikų bendruomenės. Beje, vienas iš savo akimis mačiusių sprogimą ir išgyvenusių, mačiusiu sugriautą miestą, žuvusius ir sužeistuosius, buvo jėzuitas Pedro Arupe, 1965 – 1983 metais vadovavęs visam jėzuitų ordinui.

1981 metų vasario 25 dieną Jonas Paulius II, kelionės Azijoje metu aplankęs ir Japoniją, aplankė Hirosimos Taikos memorialą, buvusius Hirosimos prefektūros prekybos rūmus, kuriuos atominės bombos sprogimas smarkiai apgriovė, tačiau pamatinė struktūra atsilaikė. Šis pastatas buvo paliktas toks, koks yra ir šiandien simboliškai liudija apie griovimo galią.

Prie Hirosimos memorialo šv. Jonas Paulius II pasakė plačiai nuskambėjusį kvietimą taikai. „Karas yra žmogaus darbas. Karas yra žmogaus gyvybės naikinimas. Karas yra mirtis“, sakė popiežius. Ir Hirosimoje, pasak jo, ši tiesa pasirodo labiau, nei bet kur kitur. Hirosima, kartu su Nagasakiu, liudija apie naikinimą, kurį gali atlikti žmogus, liudija vieną iš liūdniausių žmonijos darbų.

Tuo pat metu šv. Jonas Paulius paprašė, kad Hirosimos ir Nagasakio patirtis taptų perspėjimu ir atspara siekiant taikos. „Atsiminti praeitį reiškia įsipareigoti ateičiai“, keliskart pakartojo jis.

Atsiminti Hirosimą ir panaikinti branduolinį karą. Atsiminti Hirosimą ir įsipareigoti taikai. Atsiminti tai, ką šio miesto žmonės iškentė ir atnaujinti mūsų tikėjimą žmogumi, jo sugebėjimu daryti gerą, jo laisve pasirinkti tai, kas teisinga, jo ryžtu nelaimę paversti nauja pradžia. Žmogaus sukurtos nelaimės, kokia yra kiekvienas karas, akivaizdoje turime tvirtinti ir pakartoti, dar ir dar kartą, kad karo griebimasis nėra neišvengiamas ir nepakeičiamas. Žmonija nėra skirta savęs sunaikinimui. Ideologijų, siekių ir lūkesčių skirtumai gali ir turi būti sprendžiami priemonėmis, kurios nėra karas ir prievarta, kalbėjo Jonas Paulius II. (Vatikano radijas)