45 metai nuo popiežiaus Pauliaus VI kelionės į Ugandą: verta būti kankiniu!

Sukanka 45 metai nuo popiežiaus Pauliaus VI vizito į Ugandą 1969 m. liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis. Jei ir šiandien popiežių kelionės yra viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį atkreipiantys įvykiai, dar labiau jie tokiais buvo praėjusio amžiaus viduryje, kai šiuolaikinių popiežių apaštalinės kelionės, prie kokių mes jau esame pripratę, tik prasidėjo. Tai buvo pirmasis popiežių apsilankymas subsaharinėje Afrikoje.

Tai buvo aštuntoji Pauliaus VI kelionė už Italijos ribų. Pirmoji įvyko 1964 metų sausio pradžioje, Jeruzalėje susitinkant su Konstantinopolio ortodoksų patriarchu Atenagoru. Visai neseniai popiežius Pranciškus taip pat keliavo į Šventąją Žemę paminėti šio istorinio susitikimo, kartu su dabartiniu Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi.

Į Ugandą Paulius VI vyko praėjus keliems metams po to, kai jis pats, 1964 metų spalio mėnesį šventaisiais paskelbė „Ugandos kankinius“: 22 asmenis, gyvenusius karaliaus dvare, kurie dėl tikėjimo buvo nužudyti karaliaus Mwangos II įsaku 19 amžiaus pabaigoje. Garsiausias iš jų galbūt yra šventasis Karolis Lwanga, kuris mirė 21 metų amžiaus, kartu su tuzinu kitų, sudegintas gyvas, atsisakęs patenkinti karaliaus homoseksualius polinkius. Tuometiniuose krikščionių persekiojimuose žuvo keli šimtai žmonių, ne tik katalikai, bet ir anglikonai. Šv. Karolio Lwangos ir jo draugų kankinystės vietoje buvo pastatyta Namugongo šventovė, piligriminis centras. Paulius VI pašventino šios šventovės naująjį altorių.

Lankydamas Namugongo šventovę Paulius VI sakė, kad jis atvyko pagerbti Ugandos kankinius, taip pat visus kankinius krikščionis, kurie atidavė savo gyvybę už tikėjimą Afrikoje ir kitur. Jis taip pat kalbėjo apie tai, ką reiškia kankinystė ir kankinių atminimas.

Kankinius pagerbiame už jų heroizmą, už jų didžiausią ir gražiausią veiksmą, už gyvybės atidavimą už savo tikėjimą ir sąžinės laisvę. Jie yra mūsų čempionai, herojai ir mokytojai. Jie moko kokie turi būti krikščionys. Jie neturi būti pikti, bailūs, išduodantys savo tikėjimą. Jie turi būti drąsūs ir, kaip rašo apaštalas Petras, „stiprūs tikėjime“.

Kankinystė kelia klausimą – ar tikėjimas yra vertas daugiau už gyvybę? Taip, nes tikėjimas yra nemirtingo ir laimingo gyvenimo pradas, tai amžinas Dievo gyvenimas mumyse, tuosyk kalbėjo Paulius VI, pridurdamas, kad būti krikščioniu yra labai gražu, nuostabu. „Norėčiau, kad ši mintis liktų įspausta jūsų atmintyje, jūsų sąžinėje, visam laikui: yra gražu būti krikščionimis. Tačiau būkite atsargūs: gražu nereiškia, kad visada lengva. Pažvelkite į savo Kankinius. Dėl savo ištikimybės Kristui jie turėjo kentėti. Krikščionis turi gyventi pagal savo tikėjimą ir gali atsitikti, kad tai pareikalaus didelės aukos. Vis tik dažniau reikalauja mažų ir dažnų aukų, kurios yra brangios ir pilnos kilnaus veržlumo ir vyriškumo, kurie padaro gyvenimą stipriu ir dorybingu, išlaiko jį garbingu ir grynu, nukreiptu į meilę, į Dievo meilę, pirmiausia, po to į meilę žmonėms, esantiems arti ir toli, geriems ir piktiems“, sakė popiežius. Beje, jis aplankė ne vien katalikų kankinių, bet ir anglikonų kankinių šventovę. Vizito metu Paulius VI taipogi inauguravo Afrikos ir Madagaskaro katalikų vyskupų konferencijų simpoziumą. (Vatikano radijas)