Ignaco Lojolos šventės proga Pranciškus aplankė Jėzuitų generalinės kurijos namus. "Neramiojo" šv. Petro Faberio šventė

Liepos 31 dieną, ketvirtadienį, minint šv. Ignaco Lojolos, Jėzaus Draugijos steigėjo šventę, popiežius Pranciškus padarė dar vieną, jam įprastą staigmeną: prieš pat pietus paskambino jėzuitų ordino vyresniajam Adolfui Nicolas ir pasakė, kad aplankys jėzuitų ordino kuriją, kuri yra už kelių šimtų metrų nuo šv. Petro aikštės, ir papietaus su čia dirbančia jėzuitų bendruomene.

Vizitas buvo paprastas ir privatus, Šventasis Tėvas, kuris pats yra jėzuitas, papietavo su kurijos bendruomene ir Ignaco Lojolos šventės proga buvusiais svečiais, tarp kurių Sirijoje prieš metus dingusio jėzuito Paolo dall’Oglio broliais ir seserimis, kuriems pasakė kelis sustiprinimo ir paguodos žodžius. Tarp svečių buvo ir jauni jėzuitai iš Europos, kaip tik šiuo metu dalyvaujantys konferencijoje generalinės kurijos namuose.

*

Kitą dieną po Ignaco Lojolos liturginio paminėjimo, rugpjūčio 1-ąją, jėzuitai mini dar vieną šventąjį – Petrą Faberį. Jis buvo vienas iš artimiausių Ignaco draugų ir bendradarbių, kartu su šv. Pranciškumi Ksaveru. Šie trys bičiuliai, kartu studijavę ir gyvenę viename kambaryje Paryžiuje, pasivadinę „Viešpaties Draugais“, tapo pirmuoju branduoliu jėzuitų ordino, kuris gavo popiežiškąjį pripažinimą 1540 metais.

Petras Faberis, prancūzas, buvo pirmasis jėzuitas gavęs kunigo šventimus. Atsižvelgiant į jo didelius intelektualinius gabumus ir išmintį, popiežius jam patikėjo iš pradžių teologijos dėstymą, o vėliau vadovavimą delegacijoms į Vokietiją, Olandiją, Ispaniją. Daugybę kilometrų jis nukeliavo pėsčiomis, laikydamasis griežto askezės gyvenimo.

2013 metų gruodžio 17 dieną popiežius Pranciškus palaimintąjį Petrą Faberį paskelbė šventuoju, o po poros savaičių, sausio pradžioje, lankydamas Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčią Romoje, kuri yra viso ordino bažnyčia-motina, kalbėjo apie bruožą, kuris išskyrė šv. Faberį iš kitų – apie vidinę aistrą ir troškimą.

Šv. Petras Faberis nepaliko didelių teologinių ar doktrininių raštų, nors, kaip minėta, tarp pirmųjų jėzuitų buvo vienas iš intelektualiausių, nuo pat vaikystės karštai troškęs mokytis. Tai jis Paryžiuje padėjo Ignacui Lojolai pasiruošti egzaminams. Tačiau tuo pat metu jis pasižymėjo didele vidine neramybe, jo nuotaikos svyravo nuo euforijos iki liūdesio. Tai buvo didelių vidinių troškimų žmogus. Jei Faberis iš pradžių tarsi pats baiminosi savo neramaus vidujumo, nežinodamas kur tai jį gali nublokšti, bet vėliau išmoko, padedamas Ignaco Lojolos, kad tai yra jo šventumo kelias: savo troškimus nukreipti į Dievo ieškojimą, trokšti Dievo, veikti dėl Dievo. Daugybė žmonių, galingų ir paprastų, buvo paliesti sutikę šv. Petrą Faberį ir patys pradėjo ieškoti vidinio atsivertimo kelio.

Kaip kalbėjo Pranciškus „Jėzaus“ bažnyčioje, „reikia ieškoti Dievo, kad atrastum ir atrasti, kad ieškotum dar labiau ir visada. Tik ši neramybė suteikia taiką jėzuito širdžiai, neramybė, kuri taip pat yra apaštalinė, kuri leidžia nepavargti nuo (evangelinės žinios) skelbimo, evangelizuoti su drąsa. Tai neramybė, kuri mus paruošia apaštalinio vaisingumo dovanos priėmimui. Be neramybės esame sterilūs“. (Vatikano radijas)