Nepaprastas Bažnyčios gimimas Korėjoje

Apaštalas Paulius, juokauja prancūzų misionierius Renè Dupont, nuo 1969 iki 1990 metų Andongo vyskupijos pirmasis ganytojas, rašydamas Laiške romiečiams, „kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“, numatė ne visas situacijas, kaip tai iliustruoja stebinanti ir nepaprasta Bažnyčios Korėjoje istorija. Korėjiečiai patys „surado“ krikščionišką tikėjimą, pasikrikštijo, pakrikštijo kitus ir tik tada čia atvyko misionieriai kunigai.

Yra žinoma, kad XVI amžiuje Korėjon, kartu su japonų kariuomene, buvo atvykę keli misionieriai, kurie krikštijo korėjiečius. Tačiau iš šio laikotarpio nėra likę jokių pėdsakų. Dabartinės katalikybės Korėjoje istorija prasidėjo prieš gerus 220 metų, maždaug Prancūzų revoliucijos laikotarpiu.

Korėja tuo metu buvo labai uždara valstybė ir Kinijos vasalas. Vis dėlto kažkokiais keliais ir į ją pateko prieš du amžius jėzuito Matteo Ricci ir kitų misionierių Kinijoje rašyti veikalai apie matematiką, apie geografiją ir taip pat apie religiją. Žinoma, jie buvo skaitomi slaptai. Vienas iš jaunų korėjiečių intelektualų, toks Hong Yu-han, buvo jų užburtas. Niekad nekrikštytas, jis kartą per savaitę švenčia „Viešpaties dieną“ ir dosniai aukoja vargšams. Jis vienas iš pirmųjų, kurie praktikavo krikščionišką tikėjimą.

Kitas susižavėjęs krikščionybe yra Lee Byeok. Sukdamas galvą kaip sužinoti apie ją daugiau, jis kreipėsi į savo draugą Lee Seung-hun, kuris yra Korėjos diplomatijos misijos į Kiniją pareigūno sūnus. Kartą per metus ši misija keliaudavo į Pekiną išreikšti pagarbos imperatoriui ir priimti iš jo metų kalendorių. Lee Byeok paprašė savo draugo, kad jis lydėdamas tėvą ir būdamas Pekine atrastų kokį „išminčių“ iš Vakarų ir gautų jam daugiau knygų. Ir, beje, kad pats pasikrikštytų. Lee Seung-hun iš pradžių priešinasi, bet vėliau sutinka pasidomėti. Pekine jis susipažįsta su trimis mokslininkais ir misionieriais jėzuitais, su kuriais negali bendrauti žodžiu, bet gali susirašinėti kinų kalba. Jis paprašo jį supažindinti su krikščionišku tikėjimu ir lanko katechezes tris savaites, po kurių paprašo krikšto ir, išlaikęs katechezės egzaminą, jį gauna, kartu su Petro vardu.

Grįžęs į Korėją jis studijuoja krikščionybę su savo draugu Lee Byeok ir grupele kitų ir, po kelių mėnesių, nusprendęs, kad jau pasiekta tinkama branda, pastarąjį ir du kitus pakrikštija. Tai 1784 metų žiema. Pakrikštytieji moko ir krikštija kitus, bendruomenė pradeda augti, tuo pat metu svarbiausios krikščioniškos doktrinos knygos jau išverčiamos į korėjiečių kalbą.

Tačiau kartu su katalikų bendruomenės gimimu prasideda ir jos persekiojimas. Aplink Korėją plaukioja kolonijinių Europos galybių – britų, prancūzų, portugalų – laivai. Korėjos valdovai krikščionišką tikėjimą šiame kontekste laiko sąmokslu prieš valstybę. Prasideda areštai, tremtys ir pirmosios mirties bausmės. Bet, nepaprastai, krikščionių bendruomenės sparčiai auga, iš pradžių jų šimtai, o netrukus ir keli tūkstančiai. Akivaizdu, kad bendruomenei prireikė kunigų. Iš pradžių Petras Lee su bičiuliais juos tiesiog išsirinko iš savo tarpo, kaip ir „vyskupą“, ir apie tai slaptai pranešė Pekine rezidavusiam vyskupui. Netrukus iš jo atėjo paaiškinimas, kad „vyskupui“ reikia šventimų, tad rinkimai negalioja. Bet kartu atėjo ir pažadas, kad bus pasiųstas įšventintas kunigas. Ir iš tiesų pasiunčiamas jaunas kinas Jokūbas Ju, kuris Korėjon įžengia 1794 metais. Krikščionių yra apie 4000, po šešių jo misijų, slapta keliaujant ir apaštalaujant, metų jau 10 000. Tačiau didesni skaičiai reiškė ir didesnį valdžios dėmesį. 1801 metais Ju yra suimamas, kankinamas ir nužudomas. Jis vienas iš 124 kankinių, kuriuos popiežius Pranciškus skelbs palaimintaisiais šio rugpjūčio viduryje, kai aplankys pietų Korėją.

Korėjos krikščionys kreipėsi vėl į Pekino vyskupą, šis siunčia kitą kunigą, kuris, deja, miršta kelyje. Kitų žmonių nebeturi. Tad korėjiečiai kreipėsi tiesiai į popiežių. Pirmojo laiško autorius buvo pagautas valdžios ir nubaustas mirtimi. Antrasis laiškas pasiekia popiežių Pijų VII, kuris kaip tik tapęs Napoleono belaisviu. Trečias pasiekia Leoną XII, kuris prašo Paryžiaus užsienio misijų pasiųsti misionierius į Korėją. Misionieriai žmonių neturi, tačiau išvyksta vienas savanoris, t. Baltramiejus Bruguiere. Be cento kišenėje šis pasiekia Kiniją, keliauja per ją. Jo užrašai tarsi romanas, kuriame netrūksta nieko – nuo piratų iki atsidavusių padėjėjų, nuo nuotykių iki badmiriavimo ir ligų. Po trejų metų kelionės šis misionierius mirė Korėjos pasienyje, kai jau buvo susitaręs susitikti su tos šalies krikščionimis... 1836 metais Korėją pasiekia dar du savanoriai misionieriai, Petras Maubant ir Jokūbas Chantan. Jų gyvenimas, kaip liudija užrašai, labai sunkus: nuolatinis pavojus, alkis, šaltis, keliavimas iš vienos šeimos į kitą, katechezės, Mišios, išpažintys naktimis, ir vėl kelionės. Prie jų prisideda t. Laurynas Imbert. 1839 metais visiems jiems nukertamos galvos: misionieriai patys pasidavė valdžiai, kuri sužinojo apie jų egzistavimą ir pažadėjo skerdynes tarp krikščionių. 1845 metais kunigystės šventimus gavo pirmasis kunigas korėjietis, Andrius Kim. Jis taip pat tapo kankiniu, vėliau paskelbtas šventuoju. 1866 metais vykdomi didžiausi persekiojimai, spėjama, kad per juos žuvo apie 10 000 krikščionių, tame tarpe ir dar kiti 9 misionieriai. 1886 metais Korėja atveria sienas ir sudaro prekybos sutartis su aplinkinėmis bei Europos valstybėmis. Sutartys numato ir krikščioniško tikėjimo laisvę. Atrodo, kad prireikė dar apie 20 metų, kol apie tai sužinojo tolimesniųjų provincijų valdovai, toliau vykdę egzekucijas, tačiau laikai pasikeitė, prasidėjo naujas istorinis periodas. (Vatikano radijas)