Popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį: Sekime Dievo kantrybe (+video)
Sekmadienio vidudienį, kreipdamasis į Viešpaties angelo maldos proga į Šv.
Petro aikštę susirinkusius tūkstančius žmonių, popiežius Pranciškus komentavo Mišių
Evangelijoje šią dieną girdėtą Kristaus palyginimą apie kviečius ir rauges.
Popiežiaus
Pranciškaus kalba:
„Brangūs broliai ir seserys, laba diena. Šias sekmadieniais
liturgija mums siūlo keletą Evangelijos palyginimų, tai yra trumpų pasakojimų, kuriais
naudodamasis Jėzus skelbė minioms Dangaus karalystę. Tarp keleto girdėtų šios dienos
Evangelijoje, vienas yra gana sudėtingas ir pats Jėzus mokiniams jį paaiškina. Tai
palyginimas apie rauges ir kviečius, paliečiantis gėrio ir blogio problemą bei iškeliantis
Dievo kantrybę (plg. Mt 13,24-30.36-43). Veiksmas vyksta laukuose, kuriuose sėjami
kviečiai. Tačiau naktį ateina priešas ir priberia raugių. Hebrajiškai šis žodis, turintis
tą pačią šaknį kaip ir „šėtonas“, reiškia nesantaiką. Visi žinome, kad velnias sėja
rauges, kad jis visada nori supriešinti žmones, šeimas, valstybes ir tautas. Tarnai
norėtų tuoj pat piktžoles išrauti, tačiau šeimininkas nesutinka, aiškindamas, kad
ravėjant rauges gali nukentėti ir kviečiai (plg. Mt 13,29). Mes žinome, kad raugės,
kol auga, labai panašios į kviečius ir kad yra pavojus jas su kviečiais supainioti.
Šis
palyginimas moko dviejų dalykų. Visų pirma, kad dėl pasaulyje esančio blogio kaltas
ne Dievas, bet jo priešas, Piktasis. Atkreipkime dėmesį: jis sėja rauges naktį, kai
tamsu, kai nesimato. Kur nėra šviesos, ten jis eina ir sėja rauges. Priešas gudrus:
pasėjo blogį tarp gėrio, kur mes, žmonės negalime aiškiai atskirti, tačiau galiausiai
Dievas tai darys. Tik reikia palaukti.
Ir štai antroji tema: tarnų nekantrumas
ir lauko šeimininko, tai yra Dievo, kantrybė. Mes dažnai pasiskubiname teisti, rūšiuoti,
geruosiuos sudėlioti čia, o bloguosius ten. Atsiminkime išdidaus žmogaus maldą: „Ačiū
Tau, Dieve, kad esu geras žmogus, kad nesu kaip anas...“ Dievas moka laukti. Jis kantriai
ir gailestingai žiūri į kiekvieno žmogaus gyvenimo „lauką“. Jis geriau už mus mato
visą nešvarą ir blogį, tačiau mato ir gėrio daigus ir pasitikėdamas laukia kol jie
subręs. Dievas yra kantrus, mokantis laukti.
Šeimininko laikysena remiasi
viltimi ir tikrumu, kad blogiui nepriklauso nei pirmas, nei paskutinis žodis. Kaip
tik šios kantrios Dievo vilties dėka raugės, tai yra bloga, nusidėjusi širdis, galiausiai
gali tapti gerai grūdais. Tačiau dėmesio: evangelinė kantrybė nereiškia abejingumo
blogio akivaizdoje. Nevalia nematyti skirtumo tarp gėrio ir blogio. Pasaulyje esančių
raugių akivaizdoje Viešpaties mokinys yra pašauktas sekti Dievo kantrybe, gyventi
su viltimi ir nepalaužiamu pasitikėjimu, kad galiausiai nugalės gėris, tai yra Dievas.
Pabaigoje
iš tiesų blogis bus pašalintas ir sunaikintas. Pjūties, tai yra teismo metu pjovėjai
įvykdys šeimininko įsakymą, atskirs ir sudegins rauges. Tą paskutinės pjūties dieną
teisėjas bus Kristus, tasai, kuris pasaulyje pasėjo gerą sėklą ir kuris pats tapo
„kviečio grūdu“, mirusiu ir prisikėlusiu. Pabaigoje visi būsime teisiami pagal tą
patį matą, kuriuo mes kitus teisėme. Susilauksime to paties gailestingumo, kurį liudijome
kitiems. Prašykime Švenčiausiąją Mergelę, mūsų Motiną, kad padėtų mums brandinti kantrybę,
viltį ir gailestingumą visiems broliams“.