Devintinių iškilmės Panevėžio Katedroje ir procesija miesto gatvėmis

Birželio 22 d., sekmadienį, švenčiant Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines, Sumos šv. Mišioms Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vadovavo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ. Pradėdamas šv. Mišias, ganytojas sakė: „Šiandien tarsi sugrįžtame į Didįjį Ketvirtadienį, vėl prisimindami tą brangią didžiulę dovaną, kurią Viešpats mums yra palikęs ir kurią kas sekmadienį, kiti – kasdien, švenčiame, priimame, garbiname – Eucharistijos šventę, Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Džiaugdamiesi ta dovana, kartu suprantame, kad tai yra ir atsakomybė. Prašome, kad Viešpats mus skaistintų, vestų, padėtų būti vis labiau panašiems į Jį.“

Kartu Eucharistiją šventė Panevėžio katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis ir kun. Paulius Mališka, atvykęs iš Monrealio, Kanados, kur dviejose parapijose rūpinasi lietuvių sielovada. „Jis – išeivijos kunigas. Išeivijoje, kai nebuvo galimybės susisiekti su Lietuva, lietuviai kunigai susiedavo save, užsirašydami kaip vienos ar kitos vyskupijos kunigai, taigi kun. Paulius yra Panevėžio vyskupijos kunigas ir Panevėžio katedroje jis yra savo namuose. Tai yra proga mums prisiminti visus lietuvius, esančius pasaulyje“ – sakė ganytojas.

Pamoksle vyskupas kalbėjo: „Devintinės – Kristaus Kūno ir Kraujo šventė - atrodo, taip pažįstama, taip žinoma, kad mes apsiprantame. Bet tai yra ir iššūkis, nes kai Jėzus prabyla apie Eucharistiją, kyla pasipiktinimas, nepriėmimas, nesupratimas“, ir pasidalino trimis pastebėjimais: „Visų pirma, tai yra slėpinys. Paprastą maistą mes valgome, ir jis tampa mūsų dalimi, mes jį asimiliuojame. Eucharistijoje ši duona ir šis vynas skirtingi – tai tikrai yra Kristus. Jie pakeičia mus į save. Kai mes priimame Eucharistiją, mes tampame panašūs į Kristų, mes tampame Jo Kūno nariais, viena su Juo. Tai yra esminis dalykas Eucharistijoje: Dievas suvienija mus su savimi. Kai Jisai suvienija su savimi, suvienija ir vienas su kitu – mes esame vieno bendro Kūno – Kristaus Kūno nariai. Mes visi, visa Katalikų Bažnyčia, esame viena. Kai Kristus mus suvienija, keičia, neįvyksta nieko, kaip burtininko lazdele palietus, bet galioja tie patys augimo ir nuolankumo dėsniai. Kaip grūdas, bertas į žemę, pamažu atsiveria, išleidžia daigą, užauga, subrandina kitus grūdus – viskas vyksta pamažu, laipsniškai - taip Dievas nori ir šį pasaulį atnaujinti per mus, mus perkeisdamas Eucharistijos dėka. Bet koks ornamentas gražus tada, kai kiekvienas gabalėlis yra savo vietoje ir yra gražus. Taip ir pasaulis, kuris susideda iš mūsų visų, tiek yra gražus, kiek mes visi esame gražūs, geri, dori. Kristus, kuris mus suvienija, perkeičia, siunčia mus į šį pasaulį vietoje savęs. Gera proga šiandien pagalvoti, kaip atliekame šį uždavinį. Jei mes skundžiamės aplinka, negerovėmis, ar mes patys kartais neprisidėjome prie nejautrumo, užgaulės? Turėtume pagalvoti, ar žmonės, susitikę su mumis, patiria susitikimo su Jėzumi bent atspindį, džiaugsmą, pakilimą? Ar žmonės mus sutikę gali bent nujausti, koks yra Kristus? Būtų veltui visos šv. Komunijos, jeigu jos nedarytų mūsų panašesnių į Kristų.

Antra, galvodami apie Kristaus Kūną, turėtume galvoti ne tik apie duoną, bet ir apie Jo žodžius: “Ką padarėte vienam mažiausiųjų, man padarėte“. Kristaus Kūnas yra ir tie žmonės, kuriuos mes sutinkame. Motinos Teresės centriniuose namuose Kalkutoje yra toks paprotys – kai atvyksta mergina, kuri nori stoti į vienuoliją, jau kitą dieną ji yra siunčiama į pačią sunkiausią vietą, kur yra mirštančiųjų namai. Vienai tokiai merginai Motina Teresė pasakė: „Ar matei šv. Mišių metu, su kokiu atidumu, pagarba ir meile kunigas lietė Ostiją? Ten, tuose namuose, žinok, kad sutiksi Jėzų. Su tokia pat pagarba ir meile prisiliesk prie Jo“. Vakare sugrįžusi į namus mergina sako: „Aš net tris valandas savo rankose turėjau Jėzaus Kūną“: tiek laiko ji buvo prie atvežto apleisto, nešvaraus, sužeisto senuko, vis galvodama, kad čia palietė Jėzų. Šis nusiteikimas galioja ir mums: prisilietimas prie žmogaus yra prisilietimas prie Kristaus Kūno, kadangi Kristus mus pašventina. Mes esame patys įpareigoti tapti Kristaus Kūno dalimi, bet ir į kitą žiūrėti kaip į Kristaus Kūno dalį.

Trečia, mes išeisime su procesija į miestą. Mūsų, palyginus su visu miestu, būtų saujelė. Ką gi mes parodysime išeidami? Ar čia mūsų daug, ar mes labai puošnūs, ar tiesiog labai mylime Jėzų Eucharistijoje? Kokie prasmė mūsų išėjimo? Keičiantis laikams keičiasi ir tai, kaip galime suvokti šią procesiją. Mes, šis būrelis, išeisim ne tiktai parodyti, kad mes tikime, jog šioje duonoje, baltoje ostijoje yra Kristaus Kūnas, bet gal dar labiau - pasakyti sau ir visiems tikintiesiems, kad mūsų Dievas yra keliaujantis Dievas. Taip, kaip kažkada Jis keliavo po Palestiną, ėjo prie muitininkų, prie ligonių, ten, kur vargas, kalbėjo žmonėms, ėjo iš miesto į miestą, kai norėjo Jį sulaikyti, sakė: „Leiskite man eiti, ir kiti laukia, man reikia aplankyti kitus“, šiandien Jis taip pat sako mums: „Aš noriu pasiekti visus“. Išnešę Jėzų, žvelkime į Jį, bet širdimi žvelkime ir į tai, kas yra aplink mus: praeisime namus, kuriuose gyvena daug žmonių. Argi jie netrokšta tiesos, ramybės, santarvės, ar netrokšta patirti gerumo? Visi tie žmonių troškimai argi nesusiveda į tai, kad jie trokšta Dievo, nes Dievas suteikia, ko niekas negali suteikti. Mūsų išėjimas su procesija primena mums, kad mes turime nešti Dievą ne tik procesijoje, bet ir kasdienybėje. Mes, priėmę Jį Eucharistijoje, tampame Jo nešėjais pasaulyje“.

Po šv. Mišių vyko devintinių procesija, kurios pirmoji stotelė ir buvo Panevėžio katedroje. Buvo smilkomas altorius, katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis giedojo Evangelijos ištrauką apie Jėzaus palaiminimus. Švč. Sakramentą po baldakimu Panevėžio vyskupas nešė Katedros gatve, dalyvaujant vysk. emer. Jonui Kauneckui, dar septyniems kunigams, pagerbiant Panevėžio Katedros ir Švč. Trejybės bažnyčių procesijos dalyviams su bažnytinėmis vėliavomis, mergaitėms barstant gėles, giedant Panevėžio katedros choristams, vadovaujamiems vargonininko Antano Šauklio, ir kitiems tikintiesiems. Procesija rūpinosi seserys kotrynietės. Antrasis altorėlis buvo įrengtas vaikų lopšelio darželio „Gintarėlis“ kieme. Darželio bendruomenė – auklėtojai, tėveliai ir vaikučiai labai nuoširdžiai ruošėsi pasitikti Jėzų. Vaikai, pasipuošę tautiniais kostiumais, laukė rankose laikydami nupintas žalumynų girliandas, gėlių puokšteles. Koplytstulpis darželio teritorijoje taip pat buvo apipintas žaliu vainiku. Čia Evangelijos ištrauką apie duonos ir žuvies padauginimą giedojo Panevėžio katedros vikaras kun. Dainius Matiukas. Paskui procesija pasuko į Sodų gatvę. Baldakimą su kun. Eugenijaus Troickio nešamu Švč. Sakramentu žaliu vainiku apsupo ir lydėjo vaikai. Prie Marijos tarnaičių seserų vienuolyno buvo įrengtas trečiasis altorėlis, tviskantis baltumu, papuoštas nuostabiomis lauko gėlių puokštėmis. Seselių per langus virš baldakimo beriami žiedlapiai sudarė rožių lietų. Ir tuoj pat iš dangaus pasipylė tikras lietus. Švč. Trejybės bažnyčios rektoriui kun. Simui Maksvyčiui giedant Evangelijos ištrauką apie Eucharistijos įsteigimą, barbenanti į skėčius ar veidus prausianti liūtis gal bylojo apie nuplaunančios Dievo malonės reikalingumą mūsų sieloms, gal apie Paskutinės Vakarienės metu išlietas malones, gaivinančias Dievo Tautą, gal - apie stebuklą, kai duona ir vynas keičiasi į Kristaus Kūną ir Kraują...

Iškilmingai skambant Švč. Trejybės bažnyčios varpams, iki ketvirtosios stotelės šioje bažnyčioje Švč. Sakramentą nešė vysk. L. Virbalas SJ. Joje ganytojas giedojo Evangelijos ištrauką apie vynmedį ir šakeles, kurioje Jėzus kviečia pasilikti Jame ir mylėti vienas kitą, kaip kad Jis mus myli. Panevėžio Katedros chorui vedant, susirinkusieji kartu giedojo priegiesmį „O šventas pokyli“, padėkos himną „Tave, Dieve, garbinam“, kitas Švč. Sakramento pagarbinimo giesmes. Vysk. L. Virbalas palaimino tikinčiuosius Švč. Sakramentu. Darželio „Gintarėlis“ vaikai atnešė ir padėjo žalumynų girliandas ir gėles prie altoriaus.

Pabaigoje Panevėžio ganytojas dar pastebėjo, kad esame palydimi ir saule, ir lietumi, taigi, esame kviečiami nešti Viešpatį į pasaulį ir lengvais, ir sunkiais momentais.

Lina Kiršaitė