Vasariškai dviguboje „Artumoje“, darant pertrauką kelionėje per Dekalogą, skaitytojai
kviečiami į dvigubos meilės nuotykį – su Dievu ir artimu – pagal Didįjį įsakymą; bet
ir su nuostaba: ar įmanoma įsakyti mylėti? Tad kam iš tiesų esame kviečiami šiuo ypatingu
Dievo įsakymu? Ar meilė Dievui baigiasi artimo meile? Ar galima mylėti artimą nemylint
Dievo? Ką – artimą ar Dievą – mylėti kaip save, o ką – labiau už save? Kita vertus,
kas pamokė meilės iki galo?..
Meilę bylojanti Šventoji Šeima (iš lietuviško
bažnytinio meno nuostabaus lobyno) žurnalo viršelyje primena, kad išgyvename Šeimos
metus. Sykiu skaitytojus pasitinka ir tikras meilės laiškas, kurį jiems parašė Apaštališkasis
nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, minėdamas šeimą, kur „gimsta, auga ir
skleidžiasi iš Dievo gautoji meilė“, ir atsakydamas į klausimą nusiviliantiems meile
– kas iš tiesų duoda žmogui „absoliutų tikrumą, kad meilė yra reali“.
„Meilė
neatėjo savaime ar natūraliai į žmonijos istoriją“ – teigiama vienoje „Artumos“ publikacijų,
o kitoje klausiama: „Kas gi čia toks drąsus taip siūlyti savo meilę?“ „Taip, tai Kristus!“
– rašo ilgametis redakcijos bendradarbis kunigas marijonas Kęstutis Brilius, pabrėždamas:
„Ir tai sakau besąlygiškai visų mūsų skaudulių ir silpnybių akivaizdoje.“
Kad
kalba apie meilę nevirstų „skambančiu variu ar žvangančiais cimbolais“ (plg. šv. Pauliaus
Himną meilei), vasaros numeryje daug rašoma apie žmones, kurie sugeba nei daug, nei
mažai – tiesiog mylėti. Pristatomas „meilės jūra“ vadintas tėvas jėzuitas Pranciškus
Masilionis SJ. Dalijamasi, kokia meilė atrodo šiandien, po 35 santuokinio gyvenimo
metų. Kalbamasi su sunkią negalią turinčių dviejų brolių šeimomis, kurioms priimti
meilės iššūkį, iš šalies žvelgiant, reikėjo ypatingos drąsos, o kaip tai regisi „iš
vidaus“?
Apie nuostabią ir visai įmanomą jauną žmogų keičiančią mokytojo bei
mokinių draugystę gyvai liudija pokalbis su muzikuojančiu Babtų jaunimu ir jų lyderiu
– tikybos mokytoju Mantvydu. Ar įmanoma lygiai taip pat tėviškai mylėti neįgalų, įsivaikintą
mažylį ir jo netekus gedėti tarsi mylimiausio savo vaiko – atskleidžia jaudinanti
„Arkos“ bendruomenės žmonių istorija. O kaip gyvena ir apie ką svajoja tie šalia mūsų,
kurių niekas šioje žemėje taip ir nepamilo... praskleidžia itin jautrus pokalbis su
bename Solveiga.
O gal verta daugiau ir save mylėti? Skaitykime psichologės
Zitos pastabas apie „sveiką egoizmą“ bei dėkokime už meilę! Ir dar – atsiliepkime,
komentuokime, parašykime redakcijai apie tai, kas patrauks žvilgsnį vasaros numeryje.
Jame, be kita, rasite ir skaitytojų gyvus komentarus apie tai, ar verta „žaisti namus“
gyvenant kartu iki santuokos – tai reakcijos į birželį skelbtąjį Artūro Lukaševičiaus
straipsnį.
Atsisveikindami „vasaros linksmybėms“, kaip prieš 300 metų sakė
šioje „Artumoje“ taip pat minimas Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis (parapijiečius,
beje, mylėjęs itin reiklia meile), skelbiame ir didžiųjų atlaidų programas, kuriuose
juk irgi galima išgyventi Didįjį Dievo įsakymą mums, meilės bendruomenei – Bažnyčiai.
Susitikime
„Artumoje“, atlaiduose ar kitur, džiaugdamiesi vasara ir mylėdami Dievą bei artimą! Dalė
Gudžinskienė