Tarptautinė teologijos komisija paskelbė dokumentą apie „Tikėjimo jausmą“
Tarptautinė teologinė komisija paskelbė dokumentą, kuriame analizuoja „sensus fidei
– tikėjimo jausmą“. Formaliai tokio išsireiškimo Šventajame Rašte ar Bažnyčios mokyme
iki Vatikano II Susirinkimo neužtiksime, tačiau užtiksime tą tikrovę, kurią ši sąvoka
perteikia.
Tikintieji, rašoma dokumente, turi tarsi „dvasinį Evangelijos tiesos
instinktą“, kuris leidžia jiems atpažinti ir priimti autentišką krikščionišką doktriną
ir praktiką, atmesti netikrą. Šis antgamtinis instinktas, susietas su tikėjimo dovana,
priimta Bažnyčios bendrystėje, yra vadinamas „sensus fidei“, tikėjimo jausmu, ir leidžia
krikščionims išpildyti savo pranašišką pašaukimą.
Tikėjimo jausmu pasižymi
tiek pavienis tikintysis, tiek visa bažnytinė bendruomenė, kuriuo nors krikščioniškos
doktrinos ir praktikos klausimu. Pastaruoju atveju šis jausmas yra esminis kriterijus
to doktrininio ar praktinio elemento autentiškumo nustatymui – tikime, kad Bažnyčia
kaip visuma, visa Bažnyčia, remiama Šventosios Dvasios, neklysta.
Dokumente
pateikiamos įvairios Šventojo Rašto vietos, kurios kalba apie tikėjimo jausmą. Pavyzdžiui,
pirmajame Jono laiške rašoma, kad tikinčiuosius Šventosios Dvasios patepimas „visko
moko“ savaime (1 Jn 2,27). Bibliniams pavyzdžiams yra skirta visa pirmojo skyriaus
pirmoji dalis. Antroji dalis yra skirta sintezei apie tai, kaip tikėjimo jausmas buvo
priimamas ir interpretuojamas pirmaisiais Bažnyčios amžiais, viduramžiais, periodu
po Reformos, galiausiai 19 amžiuje ir ypač Vatikano II Susirinkime, kuris vyko prieš
penkiasdešimt metų. Yra cituojamas pal. Jonas Newmanas, pasak kurio, pirmųjų amžių
ginčuose su arionizmu dėl Kristaus prigimties vyskupai buvo susiskaldę, susipriešinę,
ir būtent paprastų tikinčiųjų visuma išlaikė tikėjimo tiesą.
Pirmieji bandymai
teologiškai apibrėžti tikėjimo jausmą buvo dar viduramžiais, poreforminėje teologijoje,
19 amžiuje, su kardinolu Newmanu ir kitais teologais. Vatikano II Susirinkimas įrašė
„tikėjimo jausmo“ sąvoką į autoritetingiausią Bažnyčios mokymą.
Tikėjimo jausmas,
kaip sako jau pats pavadinimas, yra susijęs su tikėjimo dovana ir su Šventosios Dvasios
gavimu bei veikimu. Šventoji Dvasia veikia ir kalba ne vien per dvasininkus ar vyskupus,
bet per kiekvieną tikintįjį. Vatikano II Susirinkimas sąmoningai stengėsi viršyti
tokią Bažnyčios sampratą, pasak kurios yra dvasininkai, kurie aktyviai moko, ir likę
tikintieji, kurie pasyviai priima. Bažnyčia pirmiausia yra pakrikštytųjų bendruomenė,
dvasininkija ir vyskupija pirmiausia yra pakrikštytieji. Per krikšto metu gaunamą
Šventosios Dvasios dovaną yra sukuriama pamatinė tikinčiųjų lygybė, kiekvienas tikintysis
yra kviečiamas būti aktyviu bendruomenės nariu.
Bet lygiai dėl tos pačios priežasties
tikėjimo jausmo nereikia painioti su tomis nuomonėmis tarp tikinčiųjų, kartais labai
paplitusiomis, kurios yra kilusios labiau ne iš tikėjimo, o greičiau iš šaltumo tikėjimui,
iš viešosios nuomonės spaudimo. Tuo tarpu tikėjimo jausmas kyla iš rimto ir visuotinio
atsiliepimo į Dievo kvietimą, iš labai artimo santykio su Viešpačiu. Tikėjimo jausmas
gali būti palygintas su tuo jausmu, kuris yra tarp dviejų labai artimų draugų: tokie
draugai jaučia, žino ar numato, kas kitą nuliūdins arba pradžiugins. Panašiai tikinčiajam,
kuris myli savo tikėjimą, atsiskleidžia ir tikėjimo tiesa.
Bažnyčios ganytojams
tenka interpretuoti ir atrinkti tas nuomones tarp tikinčiųjų, kurios išreiškia autentišką,
tikrą tikėjimo jausmą. Jie turi būti atidūs, nes dažnai tikinčiųjų tikėjimo jausmas
parodo naujus evangelizavimo ir Bažnyčios gyvenimo kelius ar būdus. Kaip savo žodžiais
yra pasakęs popiežius Pranciškus, kartais ganytojas eina kaimenės priešakyje ir ją
veda, bet kartais seka paskui ją, nes jo kaimenės avys pačios „užuodžia“ kelią, kryptį
kuria eiti. (Vatikano radijas)