2014-06-30 15:46:34

Tarptautinė teologijos komisija paskelbė dokumentą apie „Tikėjimo jausmą“


Tarptautinė teologinė komisija paskelbė dokumentą, kuriame analizuoja „sensus fidei – tikėjimo jausmą“. Formaliai tokio išsireiškimo Šventajame Rašte ar Bažnyčios mokyme iki Vatikano II Susirinkimo neužtiksime, tačiau užtiksime tą tikrovę, kurią ši sąvoka perteikia.

Tikintieji, rašoma dokumente, turi tarsi „dvasinį Evangelijos tiesos instinktą“, kuris leidžia jiems atpažinti ir priimti autentišką krikščionišką doktriną ir praktiką, atmesti netikrą. Šis antgamtinis instinktas, susietas su tikėjimo dovana, priimta Bažnyčios bendrystėje, yra vadinamas „sensus fidei“, tikėjimo jausmu, ir leidžia krikščionims išpildyti savo pranašišką pašaukimą.

Tikėjimo jausmu pasižymi tiek pavienis tikintysis, tiek visa bažnytinė bendruomenė, kuriuo nors krikščioniškos doktrinos ir praktikos klausimu. Pastaruoju atveju šis jausmas yra esminis kriterijus to doktrininio ar praktinio elemento autentiškumo nustatymui – tikime, kad Bažnyčia kaip visuma, visa Bažnyčia, remiama Šventosios Dvasios, neklysta.

Dokumente pateikiamos įvairios Šventojo Rašto vietos, kurios kalba apie tikėjimo jausmą. Pavyzdžiui, pirmajame Jono laiške rašoma, kad tikinčiuosius Šventosios Dvasios patepimas „visko moko“ savaime (1 Jn 2,27). Bibliniams pavyzdžiams yra skirta visa pirmojo skyriaus pirmoji dalis. Antroji dalis yra skirta sintezei apie tai, kaip tikėjimo jausmas buvo priimamas ir interpretuojamas pirmaisiais Bažnyčios amžiais, viduramžiais, periodu po Reformos, galiausiai 19 amžiuje ir ypač Vatikano II Susirinkime, kuris vyko prieš penkiasdešimt metų. Yra cituojamas pal. Jonas Newmanas, pasak kurio, pirmųjų amžių ginčuose su arionizmu dėl Kristaus prigimties vyskupai buvo susiskaldę, susipriešinę, ir būtent paprastų tikinčiųjų visuma išlaikė tikėjimo tiesą.

Pirmieji bandymai teologiškai apibrėžti tikėjimo jausmą buvo dar viduramžiais, poreforminėje teologijoje, 19 amžiuje, su kardinolu Newmanu ir kitais teologais. Vatikano II Susirinkimas įrašė „tikėjimo jausmo“ sąvoką į autoritetingiausią Bažnyčios mokymą.

Tikėjimo jausmas, kaip sako jau pats pavadinimas, yra susijęs su tikėjimo dovana ir su Šventosios Dvasios gavimu bei veikimu. Šventoji Dvasia veikia ir kalba ne vien per dvasininkus ar vyskupus, bet per kiekvieną tikintįjį. Vatikano II Susirinkimas sąmoningai stengėsi viršyti tokią Bažnyčios sampratą, pasak kurios yra dvasininkai, kurie aktyviai moko, ir likę tikintieji, kurie pasyviai priima. Bažnyčia pirmiausia yra pakrikštytųjų bendruomenė, dvasininkija ir vyskupija pirmiausia yra pakrikštytieji. Per krikšto metu gaunamą Šventosios Dvasios dovaną yra sukuriama pamatinė tikinčiųjų lygybė, kiekvienas tikintysis yra kviečiamas būti aktyviu bendruomenės nariu.

Bet lygiai dėl tos pačios priežasties tikėjimo jausmo nereikia painioti su tomis nuomonėmis tarp tikinčiųjų, kartais labai paplitusiomis, kurios yra kilusios labiau ne iš tikėjimo, o greičiau iš šaltumo tikėjimui, iš viešosios nuomonės spaudimo. Tuo tarpu tikėjimo jausmas kyla iš rimto ir visuotinio atsiliepimo į Dievo kvietimą, iš labai artimo santykio su Viešpačiu. Tikėjimo jausmas gali būti palygintas su tuo jausmu, kuris yra tarp dviejų labai artimų draugų: tokie draugai jaučia, žino ar numato, kas kitą nuliūdins arba pradžiugins. Panašiai tikinčiajam, kuris myli savo tikėjimą, atsiskleidžia ir tikėjimo tiesa.

Bažnyčios ganytojams tenka interpretuoti ir atrinkti tas nuomones tarp tikinčiųjų, kurios išreiškia autentišką, tikrą tikėjimo jausmą. Jie turi būti atidūs, nes dažnai tikinčiųjų tikėjimo jausmas parodo naujus evangelizavimo ir Bažnyčios gyvenimo kelius ar būdus. Kaip savo žodžiais yra pasakęs popiežius Pranciškus, kartais ganytojas eina kaimenės priešakyje ir ją veda, bet kartais seka paskui ją, nes jo kaimenės avys pačios „užuodžia“ kelią, kryptį kuria eiti. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.