Aštuntasis „sakramentas“ Skandinavijoje – bendruomeninė kava

Birželio pradžioje Helsinkio šv. Henriko katalikų katedroje kunigystės šventimus gavo Anders Hamberg, pasak vieno žinių portalo, galbūt tik šeštas suomis nuo Reformacijos laikų. Jis rūpinsis suomiškai ir švediškai kalbančių katalikų sielovada. O tai reiškia – tūkstančius kilometrų kelio kiekvieną mėnesį.

Apie tai Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ pasakojo vienuolė misionierė iš Vokietijos Anna Mirijam Kashner, Skandinavijos vyskupų konferencijos sekretorė. Šią konferenciją sudaro septyni vyskupai, kurie darbuojasi Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Suomijoje. Keturi iš jų, kaip kad Reikjaviko vyskupas Peter Burcher ar Tromso vyskupas Berislav Grgic yra gimę kitose šalyse, šiuo atveju Šveicarijoje ir Bosnijoje bei Hercegovinoje, ir tik vėliau atvykę į Skandinaviją.

Oficialiai, Skandinavijoje registruotų katalikų yra apie 270 000, tačiau neoficialiai – daug daugiau, ypač dėl imigrantų.

Skandinavijos vyskupijos ir parapijos apima didžiulius plotus. Pavyzdžiui, geografiškai Kopenhagos vyskupija yra viena iš didžiausių diecezijų pasaulyje, nes jai priklauso ir Grenlandija. Joje nuolatos gyvena ir sielovadoje darbuojasi du kunigai. Tromso, Norvegijoje, vyskupija yra 28 kartus didesnė už Kelno vyskupiją, Vokietijoje, bet ji sudaryta tik iš penkių parapijų, kuriose dirba devyni kunigai. Dėl didelių atstumų, pasak sesers Kashner, nėra reta, kad kunigai per mėnesi nuvažiuoja ar kitais būdais nukeliauja 10 – 15 000 kilometrų. Panašiai, šeimai, kuri nori atvykti į pamaldas ar katechezę, kartais reikia sukarti kelias valandas, kol pasiekia artimiausią parapiją. Neretai tai būna „mėnesio kelionė“. Todėl nenuostabu, kad kartą visiems susirinkus, bendruomenė neišvengiamai dalijasi aštuntuoju „sakramentu“ – bendruomeniniu kavos gėrimu, juokavo misionierė.

Pastaraisiais metais katalikų bendruomenė smarkiai išaugo, dažniausiai dėl imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Europos. Pavyzdžiui, Osle sekmadienį aukojama trylika Mišių, kuriose dalyvauja daugybė žmonių, keliomis apeigomis – lotynų, melchitų, maronitų, chaldėjų, armėnų ir sirų. Tačiau katalikų skaičius augo ir dėl vietos tikinčiųjų atsivertimo, kurie negalėjo priimti savo tradicinių Bažnyčių moralinių nuostatų, pavyzdžiui, Danijos evangelikų sprendimo homoseksualioms poroms teikti santuokos sakramentą. (Vatikano radijas)