Kardinolas Alencherry: priešnuodis fundamentalizmui Indijoje yra pasaulietinė santvarka

Birželio viduryje tarpreliginio dialogo fundacija „Oasis“ Sarajeve surengė konferenciją apie „Prievartos pagundą. Religijos tarp susitaikymo ir karo“. Vienas iš pranešėjų buvo indų kardinolas George Alencherry, kuris kalbėjo apie savo šalį. Indija, milžiniška šalis savo gyventojų skaičiumi ir teritorija, auganti ekonomika, taip pat yra didžiausia demokratija pasaulyje. Tačiau ji taip pat patyrė tarpreliginio smurto, pastaruoju metu joje augo induistiškas fundamentalizmas.

Pasak kardinolo Alencherry, Indija nuo seniausių laikų pasižymi religijų tolerancijos ir santarvės kultūra, kurią galima dokumentuoti ir iliustruoti jos istorija, jos valdovų ir lyderių pasisakymais. Viena iš šventųjų induistų knygų „Bhagavad Gita“ skelbia, kad visi keliais veda link dievybės. Trečiojo amžiaus prieš Kristų Indijos imperatorius Asoka religine tolerancija padarė savo politika. Nors pats Asoka buvo budizmo skleidėjas Azijoje, labai gerbė kitas religijas ir buvo įsitikinęs, kad „tas, kuris iškilmingai skelbia savo tikėjimą, bet dėl prisirišimo savajam tikėjimui smogia kitų tikėjimams, didžiausią žaizdą padaro savo paties religijai“. Panašiai 16 amžiaus imperatorius Akbar nurodė, kad kiekvienas turi laisvai išpažinti tą tikėjimą, kuriam teikia pirmenybę.

Apie šią tolerancijos, tikėjimų ir kultūrų sugyvenimo tradiciją kalba ir apaštališkasis palaiminimas „Apie Bažnyčią Azijoje“, kuriame įvardijama ir pripažįstama šios tradicijos vertė.

Tačiau greta šios tradicijos plėtojasi ir kita, prievartos tradicija. Nors būta ir ankstesnių istorinių motyvų, moderniaisiais laikais ji yra iš esmės susijusi su 1947 metų Indijos padalinimu, po kurio susikūrė dabartinės Indijos ir Pakistano respublikos. Prie šio padalijimo smarkiai prisidėjo britų kolonizatoriai, norėję suskaldyti nepriklausomybės judėjimą ir toliau išlaikyti savo įtaką. Tarp Indijos musulmonų ir induistų jau buvo priešiškumas, Mogolų islamiškos imperijos užkariavimų palikimas. O praėjusio amžiaus viduryje jis tapo atviru konfliktu, kuris kainavo daugybę gyvybių iš abiejų pusių, daugybę beprasmių nusikaltimų. Abiejose bendruomenėse, induistų ir musulmonų, atsirado radikalūs minties judėjimai, radikalūs susivienijimai, pasiruošę įvykdyti žmogžudystes dėl menkų priežasčių. Tai tęsiasi iki pat šiandien, juo labiau, kad nuo 1951 metų musulmonų bendruomenė išaugo keturiais procentais (14 procentų gyventojų) ir induistų lyderiai į tai žiūri labai nepalankiai.

Dar kitas elementas buvo Kašmyro regiono prijungimas prie Indijos. To paprašė kraštą valdęs induistų karalius, tačiau Pakistanui atrodė, kad musulmonų daugumos regionas turi priklausyti jam. Dar kartą tai kainavo tūkstančius gyvybių, o žmonės tapo pabėgėliais ir keliavo į vieną ar į kitą pusę, priklausomai nuo religijos. 1961 metais dėl to kilo karas. 1993 ir 2006 metais Mumbajuje islamo teroristai surengė didelius kruvinus išpuolius, dėl kurių žmonės dar labiau pradėjo asocijuoti islamą su prievarta.

Taip pat induizmo viduje pradėjo vystytis radikalios ideologijos, kurios skatina priešiškumą ne tik musulmonams, bet ir krikščionims. Kardinolas Alencherry priminė 2008 metų išpuolius prieš krikščionis Orisos valstijoje, kuriuos surengė didelės induistų fundamentalistų grupės.

Pasak kardinolo Alencherry, padėtis tampa iš tiesų pavojinga tada, kai religija pradedama politizuoti. Indijoje religija yra kiekvieno gyvenimo fakto ar reiškinio dalis. Pasinaudoti religija politiniams tikslams politikus gundo tai, kad tai gali būti trumpas kelias į valdžią, į sėkmę. Tačiau tai reiškia didžiulę griaunamąją jėgą visuomenėje. Religija tada iš tiesų tampa ne sutaikančiu ir vienijančiu veiksniu, o pasidalijimų motyvu. Ir šiandien daug kas to siekia: kuria nepasitikėjimą kitais tikėjimais, kurią melagingas nuoskaudas dėl tariamų kitų grupių privilegijų, palengva pateisinant ir prievartą bei diskriminaciją. Tai pasakytina ir to turi vengti visos pusės.

Visa tai silpnina Indijos demokratines struktūras, konstatavo indų kardinolas. Siekiant išlaikyti religijų ir harmonijų santarvę, pasak jo, reikia laikytis tos pasaulietiškos santvarkos principo, kuris yra įtvirtintas Indijos konstitucijoje. Šis principas apriboja fundamentalizmą ir radikalizmą. Jis nėra prieš religiją, priešingai, ją drąsina ir pripažįsta jos svarbą, tačiau tuo pat metu grindžia religijų lygybę ir lygų religinių klausimų traktavimą valdžioje. (Vatikano radijas)