Popiežius Pranciškus atidarė Romos vyskupijos suvažiavimą

Pirmadienio vakarą Vatikane vykusiu susitikimu su Šventuoju Tėvu, Romos vyskupija pradėjo pastoracinį suvažiavimą, skirtą įkrikščioninimo procesui. Pauliaus VI audiencijų salėje, Vatikane, vykusiame susitikime su Popiežiumi – Romos Vyskupu – dalyvavo jo vardu sielovadai vyskupijoje vadovaujantis Kardinolas vikaras Agostino Vallini, vyskupai augziliarai, kunigija, katechetai, vyskupijos parapijų ir bendruomenių atstovai.

Išklausęs Kardinolo Vikaro kalbą ir kelių kunigų bei pasauliečių liudijimus, popiežius Pranciškus ekspromtu pasakė gana ilgą kalbą apie tai kas, pasak jo, vyskupijos sielovadoje ir tikinčiųjų liudijime turėtų būti svarbiausia, paliesdamas ir dabartines socialines problemas bei jų priežastis.

Materialiniai sunkumai, slegiantys daugybę šeimų, nedarbas, ypač labai išaugęs nedirbančio ir nestudijuojančio jaunimo skaičius, tačiau taip pat ir labai įtemptas gyvenimo ritmas tose šeimose, kurių tėvai dirba nuo ryto iki vakaro, dehumanizuoja gyvenimą ir nuskurdina ypač bręstančią jaunąją kartą, paverčia juos tarsi „našlaičiais“.

Našlaičių visuomenė, - kalbėjo Popiežius. Našlaičiai, nepažinę kas yra šeima, kad ir dėl to, kad seneliai buvo atitolinti nuo šeimos, uždaryti senelių namuose. Našlaičiai, negaunantys tėvų šilumos, nes tėtis ar mama išeina į darbą vaikams dar miegant, o kai grįžta vakare, randa vaikus jau užmigusius. Našlaičiai nepažinę kas yra dalijimasis nelaukiant už tai nieko mainais. Jei mes nemokame neatlyginamai broliškai dalintis gėrybėmis, tai kaip gi mums suprasti kas yra Dievo malonė, kurios neįmanoma nei nusipirkti nei parduoti, kuri yra dovana?

Tad krikščioniškas gyvenimas ir į jį vedantis įkrikščioninimo kelias, pasak Popiežiaus pirmiausia turi būti skelbimas, kad nesame našlaičiai. Didžiulis dabartinei Bažnyčiai metamas iššūkis tai pareiga gimdyti vaikus, dauginti tikinčiuosius, gimdyti naujus krikščionis. Šia prasme Bažnyčia yra Motina. Bažnyčia tai ne tik gerai tvarkoma organizacija, bet visų pirma Motina, kuri gimdo naujus tikinčiuosius. Toks jos pašaukimas, būti ne senmerge, bet Motina.

Primindamas Benedikto XVI žodžius, kad Bažnyčios narių skaičius turi augti ne prozelitizmo dėka, bet dėl liudijimo patrauklumo, Pranciškus pridūrė ir Bažnyčios motinystę, kuri yra svarbi tikinčiųjų bendruomenės stiprumo sąlyga. Net jei ir Bažnyčia jaučiasi truputi pavargusi ir pasenusi, vaisingumas ją atgaivina, naujų pagimdytų vaikų jaunatviškas veržlumas atjaunina ir Motiną.

Popiežius sakė, kad šioje Bažnyčios Motinystėje dalyvauja visi bendruomenės nariai. Nuo mūsų pačių, nuo vyskupų, kunigų ir pasauliečių liudijimo priklauso ar mūsų bendruomenė yra motiniškai jautri kito žmogaus vargui, ar ji svetinga, ar priima ir padeda kitam žmogui. Popiežius iškėlė bendruomenės vadovų, vyskupų ir kunigų laikysenos ir liudijimo svarbą. Aš labai myliu kunigus, - sakė Pranciškus, - nes suprantu, koks sunkus klebono darbas. Lengviau būti vyskupu negu klebonu. Nes vyskupas gali atsitraukti, pasislėpti už „jo ekscelencijos“ titulo, juo apsiginti. Klebonas, kai žmonės beldžiasi į duris, tokios galimybės neturi.

Baigdamas savo improvizuotą kalbą, popiežius Pranciškus, kaip paprastai, paprašė, kad visi melstųsi už jį, už jo tarnystę. (Vatikano radijas)