Trečioji tarptautinė konferencija apie ekumenizmą: tiek akademinis pasirengimas,
tiek kasdienė patirtis yra svarbūs
Ketvirtadienį baigėsi tarptautinė ekumenizmo puoselėtojų konferencija, vykusi Fairfieldo
universitete, JAV, kurios dalyviai įsipareigojo toliau ieškoti vienybės ir susitaikymo
tarp krikščionių bažnyčių. Šis trečiasis susitikimas tarsi nužymėjo dešimt metų nuo
naujos ekumenizmo pakraipos, gimusios Daramo Katalikų studijų centre Šiaurės Anglijoje,
raginančios kartu ieškoti, kokių dovanų dialoguojančios Bažnyčios gali pasisemti vienos
iš kitų, kuo gali praturtinti kitokia Bažnyčios struktūra ir veikimo būdas – tai idėja,
kuria remiasi ekumenizmo šalininkai, mėgindami atgaivinti po Vatikano II Susirinkimo
vyravusį entuziazmą.
Kai kuriose vietose, ypač ten, kur jau ilgą laiką gyvuoja
abipusis pasitikėjimas ir draugystė, metodika veikia gerai. Pavyzdžiui, bendra anglikonų
ir Romos katalikų tarptautinė komisija didelį dėmesį skiria naujam dokumentui apie
vadovavimą ir etinių sprendimų priėmimą abiejose bendruomenėse.
Tačiau kai
kuriuose regionuose ekumenizmo tendencijos pasuko gana netikėta linkme. Pavyzdžiui,
Afrikoje ekumeninį veikimą gerokai apsunkina sparčiai augančios įvairios nepriklausomos
vietinės krikščionių bendruomenės. Taip pat ir Azijoje, kur krikščionys dažniausiai
yra kukli mažuma, diskusija apie bažnytines reformas užtemdoma raginimais bendradarbiauti
praktiniame lygmenyje.
Nėra vieno bendro sprendimo, kuris padėtų vienareikšmiškai
išspręsti sudėtingus įvairių bažnyčių ir krikščionių bendruomenių santykius. Tai,
kas tinka vienos šalies kontekste, gali būti neįmanoma kitoje, kur įtempti santykiai
apsunkinami giliai įsišaknijusių kultūrinių, etninių, istorinių ir kalbinių skirtumų.
Kita
vertus, ekumeninis švietimas, ugdymas yra raktinė grandis, užtikrinanti pažangą bet
kokiame kontekste, kur viena šalia kitos gyvena ir darbuojasi skirtingos krikščioniškos
bendruomenės. Kaip galime įveikti „pasidalijimo skandalą“, jei dauguma kunigų, pastorių
ir vadovų studijų metais negavo jokios praktinės patirties ar teorinių žinių apie
bendrą krikščionišką paveldą?
Be to, nors akademinis pasirengimas labai svarbus,
niekas neprilygsta asmeninei patirčiai tų šeimų, kurios kasdien susiduria su tarpkonfesiniais
iššūkiais pripažįstant ir keičiantis skirtingumo dovanomis, o jų vaikai gali būti
pavyzdžiu, kaip skirtingumuose pražysta vienybė. Tokios poros tampa vienybės, kurios
siekia bažnyčios, simboliu ir nepamainomu indėliu visam ekumeniniam judėjimui. (Vatikano
radijas)