Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19-23)

DIEVO ALSAVIMAS, mons. Adolfas Grušas:

„Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms…“

Taip atsitinka visuomet, kai savo veiksmuose pasiduodame baimei: tada mūsų gyvenimas tampa uždaras, baimė jį suparalyžiuoja. Užsidarę kambaryje Jėzaus mokiniai bijojo savęs pačių, jiems kėlė baimę prisiminimai apie tai, kaip jie išsižadėjo savo Viešpaties ir Moky-tojo. Jie yra sergančios bendruomenės, gyvenančios uždarame savo pasaulėlyje, sandariai uždariusios visus langus ir duris, jaučiančios, kaip trūksta oro ir kvėpuojančios vien tik savo skausmu, paveikslas.
Į tokią bendruomenę, tačiau aiškiai parodydamas, kad ta bendruomenė priklauso Jam, ateina Jėzus. Popiežius Pranciškus nesiliauja kartojęs, kad uždara, tik savimi besirūpinanti, niekam neatsiverianti Bažnyčia yra serganti Bažnyčia, tačiau ir į ją ateina Jėzus. Jis ateina pas savuosius, nerodydamas jokio išgąsčio, prisiliečia prie jų baimių ir ribotumo. Viešpats žino, kaip reikia prabilti į mūsų netobulumą.

„Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

Išduotasis ir apleistasis grįžta pas tuos, kurie Jį apleido, ir siunčia į pasaulį, kaip savo at-stovus ir liudytojus. Vargu, ar kuris nors žmogus galėtų parodyti tokį pasitikėjimą, tačiau čia mes susiduriame su Dievu, kuriam rūpi vesti į gyvenimą, o ne apkaltinti. Jis prabyla į savo mokinių silpnumą, ir tai daro geriausiai žmogaus suprantamu ir priimamu būdu: pa-ragindamas padaryti pirmą žingsnį gera kryptimi. Dievas neketina teisti žmonių už tai, kad jie nepasiekė užsibrėžto idealo. Kur kas svarbiau yra tai, ar mes ėjome gera kryptimi, stengdamiesi nepasiduoti, tegul parkrisdami ir be galo pakildami, žvelgdami į savo Gelbė-toją Jėzų. Visa tai prasideda nuo pirmojo žingsnio, kurį savo mokinius paragina žengti Jė-zus, skelbdamas ramybę ir pasitikėjimą.

Gyvenimo kelyje susiduriame su daugybe naujo kelio ir šviesių idėjų skelbėjų. Dažnai jie mano, kad tik jų lūpomis byloja tikroji išmintis, tačiau paskui pastebime, kad niekas nesi-keičia, nes viskas ir pasibaigia tik tų idėjų skelbimu. Norint kažko pasiekti, būtina visa tai, ko trokštame, mėginti įgyvendinti, stengiantis kiekvieną dieną nugyventi kaip įmanoma geriau. Į tokį kelią Viešpats ir siunčia savo mokinius, vadinasi, ir mus…

„Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“. Šis žodis „kvėpė“ paaiškina mums, kas yra Šventoji Dvasia. Tai Dievo alsavimas. Tame uždarytame kambaryje, atrodytų, situacijoje be išeities, tvankiame, baimės persmelktame ore pasklido Kristaus alsavimas, reiškiantis gyvybišką ir šviesią ateitį. Apaštalams buvo priminta tai, kuo Išga-nytojas skyrėsi nuo visų kitų mokytojų, tai, dėl ko Jis buvo ir yra Vienintelis, jiems buvo priminta Jo meilė ir drąsus žvilgsnis į ateitį.

Galiausiai girdime Jėzaus žodžius: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“. Paprastai kunigai, aiškindami šiuos Jėzaus žodžius, linkę juos pritaikyti vien tik sau, pabrėždami, kokią didelę atsakomybę uždėjo Viešpats ant jų pečių. Nepaneigiant sakramentinės malonės, vis tiktai manyčiau, kad tie žodžiai skirti kiekvienam Jėzaus sekėjui. Dovanoti – tai ne vien kunigų pareiga, bet visiems Šventąją Dvasią gavusiems tikintiesiems patikėtas uždavinys. Atleidimas ir dovanojimas – tai ne vien tik jausmai, kuriuos kartais įmanoma užmaskuoti ir gerai nutaisyta veido išraiška, bet mūsų apsisprendimas aplink save kurti susitaikymo oazes, atverti duris, skleisti šilumą, mokytis pasitikėjimo vieni kitais, ieškoti būdų kurti santarvę.

Kai tokių oazių bus daug, tada ir dykuma virs žydinčiu sodu…