Minske vyksta IV ortodoksų – katalikų forumas

Jau į antrą pusę persirito IV ortodoksų – katalikų forumas, kuris šiais metais buvo sušauktas Minske, Baltarusijoje. Jį surengė Europos katalikų vyskupų konferencijų taryba (CCEE) ir Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas, o priėmė taip pat du šeimininkai: ortodoksų Minsko ir Slucko metropolitas Pavelas bei katalikų Minsko - Mogiliavo arkivyskupas Tadeusz Kondrusiewicz.

Šis forumas nenagrinėja doktrininių klausimų. Tai yra tarptautinės ortodoksų ir katalikų teologinės komisijos užduotis. Tačiau visi kiti klausimai, liečiantys ortodoksų ir katalikų bendruomenių praktinį ir socialinį gyvenimą šiuolaikinėje Europoje, patenka į forumo interesų lauką. Šiais metais Forumo Minske tema yra „Religinis ir kultūrinis skirtingumas. Iššūkiai krikščioniškoms Bažnyčioms Europoje“.

Įvadinius pranešimus skaitė du Forumo pirmininkai, ortodoksų metropolitas Genadijus iš Sassimos ir kardinolas Peter Erdo.

Metropolitas Genadijus priminė, kad kalbant apie pliuralizmą, apie kultūrinę ir religinę gyvenimo įvairovę, reikia skirti faktą nuo pasaulėžiūros ar ideologijos. Viena yra tiesiog faktinė įvairovė. Kita yra tikėjimas, kad pliuralizmas turi būti trokštamas ir drąsinamas. Kartais šį tikėjimą lydi nuostata, kad galutinių tiesų ir normų skelbimas turi būti cenzūruojamas, nes pasižymi „imperializmu“.

Kalbant apie krikščionybę, istorija rodo, kad ji nebijo kultūrinio pliuralizmo. Priešingai, jos sugebėjimas perlipti kultūrines sienas teorijoje ir praktikoje yra viena iš šlovingiausių jos savybių, kurią neretas apžvalgininkas pameta iš akių, koncentruodamasis tik į vieną laikmetį ar reiškinį.

Europos visuomenės per pastaruosius dešimtmečius tapo, ypač dėl vidinės ar tarpžemyninės migracijos, kultūriškai ir religiškai įvairesnės. Kaip šiame kontekste jaučiasi Bažnyčios, krikščioniškos bendruomenės, kurios ilgą laiką nepažinojo kitų religijų ir tikėjimų? Neretai jos jaučia baimę ir nepatogumą, kai reikia iš naujo „derėtis“ dėl vietos, regimumo, teisių viešojoje erdvėje. Įvairovė, kuri joms dažniausiai buvo pažįstama, buvo tarpusavio, įvairių krikščioniškų konfesijų įvairovė, kurios vis dėlto dalinosi tomis pačiomis pamatinėmis nuostatomis. Kita vertus, pats Europos politinių visuomenių atvirumas ir teisių pripažinimas kitiems taip pat yra įtakotas krikščionybės, jos tapatybės ir istorijos, jos dialogo su valstybe.

Kardinolas Peter Erdo savo pranešime pagrindinį dėmesį skyrė bendruomeniškumo ir individualizmo ideologijos priešpriešai. Šiandien plačiai pasklidusi nuostata, kad žmogus yra tarsi egzistuojantis savaime ir pats sau, be jokio esminio priklausymo šeimai, kultūrai ar kitokiai bendruomenei. Tokio požiūrio pozityvus aspektas yra tai, kad labai pabrėžiama asmens vertė ir jo laisvė, be ko negali egzistuoti iš tiesų žmogiška visuomenė. Tačiau netrūkta negatyvių pasekmių. Aukštinant nuo bet kokios bendruomenės izoliuotą individą yra paneigiama dalis jo žmogiškos prigimties, kuriai visada priklauso bendruomeninis matmuo. Toks individualizmas menkina atsakomybę ir solidarumą kitų atžvilgiu. Toks individualizmas izoliuoja žmogų nuo bendruomeninių gėrio ir blogio kategorijų, jas sukeičiant su jo instinktais ir troškimais, kurių patenkinimas toli gražu nesutampa su buvimu laisvu ir su laisva visuomene, kaip kad liudija nusikalstamumas. Kaip kraštutiniu individualizmu besivadovaujantys asmenys gali atrasti objektyvų gėrį, bendrą visiems? Šiame kontekste religijos, ypač krikščionybė gražina žmogui bendruomeninę dimensiją, tiek jo vidujume, tiek per išorinį priklausymą bendruomenei. (Vatikano radijas)