Bendroji audiencija. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie kelionę į Šventąją Žemę (+video)
Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijose metu, kaip įprasta po apaštališkųjų
kelionių, popiežius Pranciškus pasakojo apie trumpą, bet labai intensyvų vizitą Šventojoje
Žemėje, vykusį praėjusį šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį.
Tai buvo didelė
dovana Bažnyčiai. Dėkoju už ją Dievui. Jis mane nuvedė į tą palaimintą žemę, kuri
matė istorinį Jėzaus buvimą ir pagrindinius judaizmo, krikščionybės ir islamo įvykius,
- sakė Pranciškus ir dėkojo patriarchui Twalui bei visiems vietiniams vyskupams, Pranciškonų
kustodijai, Jordanijos, Palestinos ir Izraelio vyriausybėms bei visiems kas prisidėjo
prie kelionės organizavimo.
Popiežius priminė, kad pagrindinis šios piligrimystės
tikslas buvo popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro istorinio susitikimo penkiasdešimtųjų
metinių minėjimas. Tą kartą Petro įpėdinis pirmą kartą aplankė Šventąją Žemę: vykstant
Vatikano II Susirinkimui Paulius VI pradėjo naujųjų laikų popiežių tarptautines keliones.
Tas pranašiškas gestas, Romos Vyskupo ir Konstantinopolio Patriarcho susitikimas,
tapo mylias žyminčiu akmeniu sunkiame, bet viltingame krikščionių vienybės kelyje,
kuriuo dabar jau gana toli nueita. Tad mano susitikimas su Jo Šventenybe Baltramiejumi,
mylimu broliu Kristuje, buvo kulminacinis vizito mementas, - sakė Pranciškus. Kartu
meldėmės prie Jėzaus kapo, su mumis buvo Jeruzalės graikų ortodoksų patriarchas Teofilis
III, Armėnų apaštališkas patriarchas Nourhanas, įvairių Bažnyčių ir bendruomenių vyskupai,
pasaulietinės valdžios atstovai ir daug tikinčiųjų. Toje vietoje, iš kurios skambėjo
Prisikėlimo žinia, jautėme kartėlį ir skausmą dėl Kristaus mokinių nevienybės. Tačiau
kartu melsdamiesi jautėme ir brolybę, tarpusavio pagarbą ir meilę; girdėjome Prisikėlusios
Gerojo Ganytojo balsą, kuris nori, kad visi priklausytume vienai kaimenei; jautėme
troškimą gydyti dar atviras žaizdas ir ištvermingai siekti visiškos vienybės.
Dar
kartą, kaip ir ankstesni Popiežiai, - sakė Pranciškus, - aš prašau atleidimo už viską,
kuo mes prisidėjome prie šio susiskaldymo, ir meldžiu Šventąją Dvasią, kad padėtų
užgyti brolių žaizdoms, atsivėrusioms dėl mūsų kaltės. Visi esame broliai Kristuje.
Su patriarchu Baltramiejumi esame broliai ir bičiuliai, norintys keliauti drauge,
daryti visa tai kas šiandien įmanoma: kartu melstis, kartu darbuotis Dievo kaimenės
gerovei, siekti taikos, saugoti kūriniją. Turime eiti pirmyn kaip broliai.
Kitas
šios piligrimystės tikslas, - tęsė katechezę Šventasis Tėvas, - buvo padrąsinti visą
regioną siekti taikos, kuri yra Dievo dovana ir kartu vertybė, kurios žmonės privalo
siekti. Jordanijoje, Palestinoje ir Izraelyje tai dariau kaip piligrimas, atkeliavęs
Dievo ir žmogaus vardu, širdyje nešinas didžiule meile tos Žemės vaikams, jau per
ilgai kenčiantiems dėl karo, turintiems teisę pagaliau sulaukti taikos dienų.
Dėl
to prašiau krikščionis, kad į savo širdis klusniai priimtų Šventąją Dvasią, idant
jos patepti būtų vis labiau pajėgūs susitaikyti, nuolankiai ir broliškai gyventi.
Nuolankumas, brolybė, susitaikinimas. Šventoji Dvasia mus moko tokios laikysenos kasdieniame
gyvenime bendraujant su skirtingų kultūrų ir tikybų žmonėmis, moko mus būti taikdariais.
Taiką reikia kurti kasdieniu darbu. Nėra taikos pramonės. Reikia kurti kasdien ir
turėti atvirą širdį, kad galėtume taiką priimti kaip Dievo dovaną.
Jordanijoje
dėkojau jos vadovams ir gyventojams už svetingumą pabėgėliams iš karo zonų, už humanitarinę
veiklą, kuriai reikia tarptautinės bendruomenės nuolatinės paramos. Mane sujaudino
Jordanijos gyventojų dosnumas, su kuriuo jie priima pabėgėlius. Viešpats telaimina
šią svetingą tautą. Turime taip pat prašyti tarptautinę bendruomenę, kad padėtų šiai
tautai vykyti tą svetingo pabėgėlių priėmimo darbą. Šios piligrimystės metu ne kartą
kalbėjau apie būtinumą mažinti įtampą Artimųjų Rytų regione, ypač karo išvargintoje
Sirijoje, taip pat ieškoti teisingo sprendimo izraeliečių ir palestiniečių konfliktui,
- sakė Popiežius bendrosios audiencijos dalyviams ir priminė, jog pakvietė Izraelio
ir Palestinos prezidentus, du taikdarius, taikos vyrus, atvykti į Vatikaną ir kartu
melstis už taiką. Ir jus prašau, - kreipėsi Pranciškus į audiencijos dalyvius, - prašau,
nepalikite mūsų vienų, ir jūs melskitės, karštai melskitės, kad Viešpats apdovanotų
taika ta palaimintą žemę.
Piligrimystė į Šventąją Žemę buvo taip pat proga
stiprinti kenčiančių vietinių krikščionių bendruomenių tikėjimą ir visos Bažnyčios
vardu joms padėkoti už krikščionių buvimą tenai ir visuose Artimuosiuose Rytuose.
Šie mūsų broliai, drąsūs vilties ir meilės liudytojai, yra „druska ir šviesa“ toje
Žemėje. Savo tikėjimu ir malda, taip pat darbu švietimo ir socialinės pagalbos srityse,
jie tarnauja susitaikinimui ir atleidimui, kuria bendrą gėrį.
Šia piligrimyste,
kuri man buvo tikra Viešpaties malonė, - sakė Popiežius, - norėjau padovanoti vilties
žodį, bet ir aš pats jį savo ruožtu gavau. Man jį padovanojo broliai, kurie gyvena
viltimi „nesant jokios vilties“ (Rom 4,18), kaip tie, kurie kenčia ir dėl konfliktų
yra verčiami palikti savo šalis, kaip tie, kurie įvairiose šalyse yra diskriminuojami
ir žeminami dėl tikėjimo į Kristų. Būkime jiems artimi. Melskimės už taiką Šventojoje
Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose. Visos Bažnyčios malda taip pat tepalaiko
visiškos visų krikščionių vienybės siekimą, kad pasaulis tikėtų Dievo meile, kuri
Jėzuje Kristuje apsigyveno tarp mūsų. Galiausiai popiežius Pranciškus paragino audiencijos
dalyvius prašyti Mergelę Mariją, kad ji išmelstų taiką visam pasauliu ir lydėtų krikščionis
kelyje į vienybę. Popiežiaus vadovaujami visi sukalbėjo Sveika, Marija. (Vatikano
radijas)