Pranciškaus ir Baltramiejaus deklaracija. Ištikimybė Viešpačiui reikalauja mūsų susitikimo ir dialogo

Pranciškaus kelionė Šventojon Žemėn ir susitikimas su ortodoksų patriarchu Baltramiejumi, paminint prieš penkiasdešimt metų įvykusį jų pirmtakų Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro apsikabinimą, buvo turtinga emocijomis, simboliais ir kalbomis.

Dar prieš kelionę abu ganytojai pabrėžė, kad jų susitikimas bus daugiau už tiesiog dviejų Bažnyčios vyresniųjų draugišką susitikimą, abu jie norėjo suteikti gilesnę ir platesnę prasmę šiai bendrai piligrimystei. Toji prasmė – tai bendras Dievo valios ieškojimas, kuris negali būti atskirtas nuo vienybės paieškų. Tai yra aiškiai apibendrinta deklaracijoje, kurią sekmadienį privačiame susitikime pasirašė popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus.

Mūsų, Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių, atitinkamai įsteigtų brolių apaštalų Petro ir Andriejaus, vyskupų susitikimas yra gilaus džiaugsmo motyvas mums patiems ir proga apmąstyti autentiškus ir gilius ryšius tarp mūsų, - rašo Pranciškus ir Baltramiejus.

Anot jų, jų susitikimas yra „naujas ir būtinas“ žingsnis link vienybės, link kurios gali atvesti tik Šventoji Dvasia, link bendrystės teisėtame skirtingume.

Ganytojai su dėkingumu paminėjo tuos žingsnius, kurie jau žengti: po Pauliaus VI ir Atenagoro apsikabinimo, pirmiausia tai, kad po daugybės amžių buvo panaikintos abipusės ekskomunikos, paskelbtos 1054 metais. Po to vyko susitikimai, abejuose, Romos ir Konstantinopolio sostuose, dažni apsikeitimai laiškais, galiausiai Jono Pauliaus II ir patriarcho Dimitrijaus sprendimas pradėti teologinį tiesos dialogą tarp katalikų ir ortodoksų.

Metams bėgant Dievas išmokė žvelgti vienas į kitą kaip į tos pačios krikščioniškos šeimos narius, turinčius vienintelį Viešpatį ir Gelbėtoją, Jėzų Kristų, ir mylėti vienas kitą išpažįstant tą pačią Kristaus Evangeliją, gautą iš apaštalų, perduotą ekumeninių Susirinkimų ir Bažnyčios Tėvų. Pilnai suprasdami, kad nepasiekėme pilnos bendrystės tikslo, pakartojame savo įsipareigojimą eiti kartu link tos vienybės, kurios Viešpats Kristus meldė Tėvo, rašo Baltramiejus ir Pranciškus. Tarpusavio bendrystė iš tiesų bus pasiekta, kai bus įmanoma kartu švęsti Eucharistinę puotą.

Deklaracijoje pakartotinai pabrėžtas teologinis dialogas ir jo vertė, tiek pasiektų rezultatų, tiek dabartinių pastangų. Šis dialogas nėra paprasčiausiai teoriniai svarstymai, tačiau ieškojimas tiesoje ir meilėje, kuris reikalauja vis geresnio vienas kito tradicijų pažinimo, jų supratimo ir mokymosi iš jų. Katalikų ir ortodoksų teologinis dialogas nėra vien minimalaus pagrindo ar kompromiso paieškos, tai gilinimasis į visą tiesą, kurią Kristus dovanojo savo Bažnyčiai ir kurią, vedami Dvasios, nenustojame vis geriau suprasti. Pati ištikimybė Viešpačiui reikalauja broliško susitikimo ir tikro dialogo. Bendras ieškojimas nenutolina nuo tiesos, tačiau, per apsikeitimą dovanomis, vedant Dvasiai, ves link pilnos tiesos.

Nors esame pilnos bendrystės kelyje, jau dabar turime pareigą kartu teikti Dievo meilės liudijimą visiems ir tarnauti žmonijai, ypač ginant žmogaus asmens orumą, kiekviename gyvenimo tarpsnyje, santuoka paremtos šeimos šventumą, taiką ir bendrąjį gėrį, veiksmus prieš skurdą, prieš badą, neraštingumą, nelygybę. Norime kartu stengtis kurti teisingą ir žmogišką visuomenę, kurioje niekas nebūtų atmestas.

Esame taip pat įsitikinę, rašoma deklaracijoje, kad žmogaus šeimos ateitis priklauso ir nuo to, ar mokėsime rūpintis, išmintingai ir meiliai, teisingai ir lygiai, Dievo Kūrinijos dovana, kuri yra mums patikėta.

Kita svarbi sritis, dėl kurios visi krikščionys turi bendradarbiauti, yra teisės viešai praktikuoti ir išreikšti savo tikėjimą apsauga. Tam reikalingas dialogas ne tik su valstybe ir visuomene, bet ir su kitų religijų išpažinėjais, kad būtų išvengta tokio nepasitikėjimo ir nesupratimo, kuris galėtų atvesti iki priešiškumo.

Galiausiai deklaracijoje paminėti kraštai ir juose gyvenančios krikščionių bendruomenės bei Bažnyčios, kurios kenčia dėl konfliktų – Sirijoje, Egipte, Irake. (Vatikano radijas)