Du nauji palaimintieji: kankiniai misionieriai, paaukoję savo gyvybę už tikėjimą Birmoje

Kunigas Mario Vergara, Popiežiškojo užsienio misijų instituto misionierius ir pasaulietis katechetas Isidoro Ngei Ko Lat - misionieriai kankiniai, kurie gegužės 24 dieną Italijoje paskelbti palaimintaisiais. Jie paaukojo savo gyvybę už tikėjimą Birmoje 1950 m. gegužės 24 dieną. Beatifikacijos iškilmei, kuri vyko Aversos katedroje, vadovavo popiežiaus atstovas kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Birmos Bažnyčiai tai ypatinga šventė: tai pirmasis palaimintasis, kilęs iš šios žemės. Deja, beatifikacijos iškilmė negalėjo vykti Birmoje dėl politinių priežasčių, todėl švęsta kunigo Vergaros gimtojoje vyskupijoje. Kiek anksčiau, kalbėdamas apie šią beatifikaciją, popiežius Pranciškus sakė, jog jų didvyriška ištikimybė Kristui gali būti padrąsinimas visiems misionieriams ir katechetams, kurie misijų žemėse vykdo vertingą ir nepakeičiamą apaštalinę tarnystę, už kurią dėkoja visa Bažnyčia.

Kunigas Vergara gimė Frattamaggiore miestelyje 1910 m. lapkričio 16 d. Jauniausias iš devynių vaikų šeimoje anksti pajuto misionierišką pašaukimą. Vedamas troškimo mylėti Dievą tolimiausiuose broliuose ir netikinčiuose, būdamas devyniolikos įstojo į seminariją, tapo Popiežiškojo užsienio misijų instituto nariu. 1934 m. įšventintas kunigu ir iš karto išvyko į misiją Birmoje, Toungoo kalnų vietovę, kur darbavosi itin skurstančioje Sokù gentyje. Padedamas katechetų, kuriuos pats parengė, nepaisydamas įvairių nepatogumų, netausodamas savęs jis pasišventė žmogiškai ir krikščioniškai formacijai, sakramentų teikimui, našlaičių ir ligonių globai. Buvo visų mylimas, visais rūpinosi, teikdamas pirmenybę silpniausiems ir ligoniams, tapdamas kiekvienam – katalikui, kitos religijos atstovui ar pagoniui - atspirties tašku.

Jau 1940 m. prasidėjo pirmieji išbandymai: Birma tuo metu buvo britų protektoratas, o kilus karui, italų misionieriai imti laikyti britų priešais kaip „fašistai“. Kunigas Vergara kartu su kitais italų misionieriais buvo išvežtas į kalėjimą Indijoje, kur praleido ketverius metus. Išleistas iš kalėjimo, kiek pasigydęs sveikatą Italijoje, grįžo su nauja misija į vietovę, esančią į rytus nuo Loikaw, netoli Salween upės. Čia rūpinosi mažais kaimeliais, kur katalikybė buvo nepažįstama. Jo apaštalinė veikla netrukus sulaukė puikių rezultatų, ir tai išprovokavo vietinių karenių baptistų nepritarimą. Po karo, prasidėjus šalies dekolonizacijai, tvyrojo sumaištis ir pilietinis karas tarp valdančiųjų ir karenių sukilėlių. Į katalikus misionierius imta žiūrėti kaip į valdžios šnipus. Kunigo Vergaros būklė tapo dar nesaugesnė ir dėl to, kad jis drąsiai gynė skriaudžiamuosius, užsitraukdamas toje zonoje veikiančių sukilėlių rūstybę, kurie nusiaubdavo vietinius gyventojus.

Kunigo Vergaros bendražygis pasaulietis katechetas Isidoro Ngei Ko Lat buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, atsivertusios į katalikybę. Jis nuo mažens lankydavosi pas misionierius ir su jais keliaudavo. 1918 m. rugsėjo 7 d. pasikrikštijo, vėliau įstojo į Toungoo mažesniąją seminariją, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo tęsti mokslų. Nusprendė pašvęsti gyvenimą Viešpačiui, likdamas viengungiu. Savo kaimelyje atidarė privačią mokyklėlę, kur mokslas buvo nemokamas; ten vyko ir katekizmo pamokos. 1948 m. Isidoro susipažino su kunigu Vergara, kuris pakvietė jį katecheto tarnystei Shadawe. Isidoro liko šalia misionieriaus iki kankinystės. 1950 m. gegužės 24 d. kunigas Vergara kartu su katechetu vyko pas rajono administratorių su prašymu išlaisvinti kitą suimtą katechetą, tačiau juos sulaikė sukilėliai. Po ilgos apklausos abu nužudyti, o jų kūnai įmesti į upę. Po kurio laiko nužudytas ir kunigo Vergaros pagalbininkas kunigas Pietro Galastri, atvykęs jam padėti vos prieš keletą metų.

2003 m. jų beatifikacijos bylą užvedė Loikaw vyskupas ir vieno iš katechetų, talkinusių kunigui, sūnus. (Vatikano radijas)